Karolis 2011 m. pateko į NASA šlovės muziejų. Bet ne todėl, kad pilotavo net tris skirtingus daugkartinio naudojimo erdvėlaivius: 1983 m. – „Challenger“, o 1985 m. – „Discovery“ ir „Atlantis“. Tokio įvertinimo K.Bobko sulaukė už tai, kad su „Challenger“ ir „Atlantis“ skrido pirmųjų, debiutinių, misijų metu.
Todėl nieko nuostabaus, kad žmogui-legendai atvykus į Lietuvą, žmonės pirmiausia klausia apie giminystės ryšius.
– Mano protėviai kilę iš Kėdainių (Gineitų kaimo). Seneliai iš mamos pusės emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas XX a. pradžioje. Dauguma mano pusseserių ir pusbrolių gyvena Kėdainių rajone.
Daugiau apie juos sužinojau savo pirmosios kelionės į Lietuvą metu 2011 m., kai buvau pakviestas skaityti pranešimą konferencijoje „Space Economy in the Multipolar World“. Tuomet manęs daug klausinėjo apie prosenelius. Bet aš beveik nieko nežinojau. Todėl konferencijos organizatoriai pasidomėjo mano giminės medžiu ir padėjo rasti giminaičių. Mano mama – jauniausias vaikas šeimoje, o jos tėvai mirė, kai ji buvo dar maža, tad apie Lietuvą namuose beveik nekalbėdavom. Kiek žinau, vaikystėje ji su tėvais gyveno emigrantų iš Lietuvos rajone, o su namiškiais kalbėdavo tik lietuviškai. Bet namuose mes kalbėjomės angliškai.
Mano mama – jauniausias vaikas šeimoje, o jos tėvai mirė, kai ji buvo dar maža, tad apie Lietuvą namuose beveik nekalbėdavom.
– Redakcijos darbuotojas prie rytinės kavos linksmai sveikinote „labas rytas“. Ar kalbate lietuviškai?
– O ne (juokiasi), moku tik keletą žodžių. Aš užaugau anglakalbėje aplinkoje. Tiesa, mama man sakė, kad, kai buvau visai mažas, šiek tiek kalbėjau lenkiškai ir lietuviškai. Nes mano tėtis – lenkas.
– Kiek nustebau išgirdęs jus juokais tariant keletą rusiškų frazių apie kosmosą.
– 1975 m. aš dalyvavau istorinėje „Apollo – Sojuz“ skrydžio programoje, kai kosmose pirmą kartą susijungė Sovietų Sąjungos ir JAV erdvėlaiviai „Apollo“ ir „Sojuz 19”. Tuomet mes stengėmės pramokti rusų, o jie – anglų kalbą. Tokiu būdu iš skrydžių centrų vadovaudami susijungimo operacijai galėjome bendrauti dviem kalbom. Tiesą sakant, rusiškai kalbėjau visai neblogai. Bet tai buvo jau seniai – prieš 30–40 metų. Tuomet padėjau planuoti misiją, bendravau su astronautais ir kosmonautais iš skrydžių valdymo centro.
– Ar kosminės lenktynės ir politinė įtampa tarp šių dviejų šalių netrukdė būti viena kosmine šeima?
– Vienas iš šios kosminės programos tikslų buvo sumažinti politinę įtampą ir parodyti, kad SSRS ir JAV gali bendradarbiauti mokslo srityje. Ilgalaikėje perspektyvoje tai tikrai pasiteisino. Iš dalies todėl Rusija ir JAV jau 14 metų yra partnerės vystant Tarptautinės kosminės stoties projektą.
– Gimėte JAV, Niujorke, 1937 m. Galbūt, kaip ir kiekvienas berniukas tais laikais, žvalgėtės bent į dangų?
Tais laikais astronautų dar nebuvo, tad apie kosmosą nesvajojau. Tiesa, jau egzistavo animacinių filmų veikėjai, panašūs į astronautus.
– Tais laikais astronautų dar nebuvo, tad apie kosmosą nesvajojau. Tiesa, jau egzistavo animacinių filmų veikėjai, panašūs į astronautus, tad tik taip aš galėjau įsivaizduoti kosminius skrydžius.
Mano tėčio draugas (kariškis) kartą pasakė: o kodėl tau nepabandžius stoti į naują karo aviacijos akademiją Vest Pointe? Taip ir padariau. Jau pirmame akademijos kurse turėjau daugybę mokytojų, kurie labai domėjosi galimybėmis pakilti į kosmosą. Tuo metu ši tema sparčiai populiarėjo. Todėl vėliau ir aš pasirinkau astronauto kelią.
Norėdamas tapti astronautu iš pradžių turi išbandyti giminiškas sritis. Todėl pirmiausiai tapau naikintuvo pilotu (niekad nešaudžiau į žmones), lakūnu-bandytoju ir galiausiai prisijungiau prie JAV karo aviacijos programos, kurios tikslas – kosminiai skrydžiai. Vėliau mane pakvietė NASA, pradėjusi „Shuttle“ erdvėlaivių programą. Taip 1969 m. tapau didžiulio kosminio judėjimo dalimi.
– Kaip ruošiami astronautai: ar svarbiau fizinis pasirengimas, sugebėjimas atlaikyti didelius krūvius, ar intelektas, psichologija?
– Astronautui prireikia daugybės sugebėjimų. Be abejo, fiziniai duomenys labai svarbūs, bet jie nėra visa lemiantis dalykas. Mes – tikrai ne supermenai. Protiniai sugebėjimai – ne mažiau svarbūs. Nes „Shuttle“ tipo laivai yra sudėtingi, jiems valdyti ir juos perprasti reikia didelių pastangų. Todėl astronautas turi išmanyti daugybę sričių ir nuolat tobulinti žinias.
Astronautui prireikia daugybės sugebėjimų. Be abejo, fiziniai duomenys labai svarbūs, bet jie nėra visa lemiantis dalykas. Mes – tikrai ne supermenai.
– Kiek laiko užtrunka pasirengimas, kol tampi NASA astronautu?
– Šiais laikais NASA pakviesti pilotai įtraukiami į metų trukmės pasirengimo programą.
Po to jiems skiriamos įvairios užduotys. Tarkime, vadovauti misijoms iš Žemės. Juk ir esantys orbitoje, ir besiruošiantys skrydžiams, turi suprasti, kaip veikia kosminis laivas. Po to jau gali būti paskirtas kokiai nors konkrečiai misijai, į kurią gilinsies dar labiau. Žinoma, tam, kad būtum pakviestas į misiją, privalai turėti didelį skrydžių patirties bagažą. NASA renkasi tas kandidatūras, kurios turi daugiau privalumų: patirties, mokslinį laipsnį, ryžto siekti daugiau savo profesijoje.
– Jūs, ko gero, esate laimės kūdikis, nes buvote pakviestas į tris kosmines misijas (1983–1985 m.). Kodėl jums taip sekėsi?
– Neįsivaizduoju... Tiesiog mano darbas ir sugebėjimai tiko tiems, kurie planavo tas misijas. Pirmajame skrydyje buvau pilotas, o kitiems dviems vadovavau. Aš pažinojau žmones, kurie priėmė tuos sprendimus. Bet niekad neklausinėjau, o jie ir nesakydavo, už ką mane pasirinko. Tiesiog išgirsdavau: „sveikinu, jūs skrisite...“.
– 2011 metais jūsų vardas papuošė NASA šlovės muziejų (Hall of Fame).
– Daugelis galvoja, kad už tai, kad skridau trijose misijose. Bet tai – ne visai tiesa. Mane taip pagerbė už tai, kad du kartus pilotavau pirmuosius daugkartinio naudojimo erdvėlaivių skrydžius – „Challenger“ ir „Atlantis“.
– Išbandėte tris erdvėlaivius: „Challenger“, „Discovery“ ir „Atlantis“. Ar jie labai skyrėsi?
– Ne, tarp daugkartinio naudojimo erdvėlaivių tikrai didelių skirtumų nėra. Tačiau, tarkime, „Columbia“ turėjo papildomos įrangos paketą DFI (Development Flight Instrumentation Package), kuris vėliau labai pravertė tiriant, kodėl erdvėlaivis 2003 m. leisdamasis subyrėjo virš Teksaso likus vos 16 minučių iki misijos pabaigos.
– Ar labai didelis skirtumas būti erdvėlaivio pilotu (1983 m.) ir misijos vadu (dukart 1985 m.)?
– Kai išgirsti sakant „dabar tu vadovausi skrydžiui“, tai iš esmės pakeičia tavo gyvenimą. Nes staiga suvoki, kad atsakai už visos misijos sėkmę ir už ekipažo narių gyvybes. Tad privalai dar daugiau mokytis ir dar geriau pasiruošti, kad misiją pabaigtum sėkmingai.
Kai išgirsti sakant „dabar tu vadovausi skrydžiui“, tai iš esmės pakeičia tavo gyvenimą.
– Vartydamas jūsų misijų aprašymus radau 1982 m. lapkričio rytą darytą nuotrauką: erdvėlaivis „Challenger“ stovi paskendęs tirštame rūke Kanaveralo kyšulyje Floridoje. Parašas po nuotrauka sako, kad skrydis ir vėl atidėtas... Kodėl tokie dalykai nutinka ir net ne po vieną kartą?
– Erdvėlaiviuose veikia daugybė gyvybiškai svarbių sistemų. Todėl bet koks jų pakoregavimas ar patobulinimas reikalauja papildomo patikrinimo. Prieš skrydį atliekamas ypač kruopštus patikrinimas – FRT (Flight readiness test). Jo metu buvo nustatytas vandenilio nuotėkis. Tuomet buvo pirmą kartą darbiniu režimu tikrinami varikliai (Flight readiness firing – FRF), netgi teko vieną pakeisti.
Tokie patikrinimai ir saugumo reikalavimai dažnai lemia atidėtus skrydžius. Jau geriau vėluoti, bet suprasti, kas negerai, nei startuoti laiku, bet netvarkingu erdvėlaiviu.
– O koks jausmas apima: ruošiatės skrydžiui, atsisveikinate su artimaisiais ir staiga sužinote, kad startas nukeliamas mėnesiui ar pusmečiui?
– Žinote, jei esi lakūnas bandytojas, dirbantis su nauja įranga, prie tokių dalykų nesunkiai pripranti. Šioje srityje tikrai niekas nenubaus už tai, kad startas atidėtas.
Įdomu, kad mano trečioji misija, kai vadovavau „Atlantis“ įgulai, buvo kitokia nei ankstesnė – atidėjimų nebuvo. Tai buvo karinė misija, todėl net starto data buvo paslaptis. Net ir mes su žmona Dianne diskutavome, ar erdvėlaivis pakils laiku. Aš jai sakiau: nepamiršk, tai naujas laivas, spėju, kad iš pirmo karto nestartuosime, taigi ramiai planuokis savo darbus kitoje pakrantėje.
Bet, didžiausiai mano nuostabai, „Atlantis“ pakilo tiksliai nustatytu laiku! Žmona, susiplanavusi darbus atsižvelgdama į galimą vėlavimą, spėjo mane pasitikti erdvėlaiviui nusileidus (vakarinėje pakrantėje) Kalifornijos Edvardso karinių oro pajėgų bazėje. Ir dar spėjo laiku nuvykti į susitikimą priešingoje pakrantėje.
