– Gal galite prisiminti ankstesnes, ne karines, misijas: tarkime, „Challenger“ skrydžio (1983 m.) metu vadovavote pasivaikščiojimui atvirame kosmose.
Buvau atsakingas už tai, kad jų specialūs kostiumai, skirti pasivaikščiojimui kosmose, būtų taisyklingai apvilkti ir tinkamai veiktų.
– Taip, 1983 m. balandžio 7 d. „Shuttle“ programos dalyviai pirmą kartą išėjo į atvirą kosmosą. Donas Petersenas ir Story Musgrave‘as buvo pirmieji. Aš buvau atsakingas už tai, kad jų specialūs kostiumai, skirti pasivaikščiojimui kosmose, būtų taisyklingai apvilkti ir tinkamai veiktų. Supraskite, kad astronauto kostiumas – tai tarsi mažas kosminis laivas. Jame funkcionuoja daugybė skirtingų sistemų: ryšio, elektros tiekimo, šildymo... Tai – sudėtingas dalykas.
– Įdomu, kokie buvo pirmieji jūsų kolegų įspūdžiai, grįžus iš „pasivaikščiojimo“ kosmose?
– Ir šie du minėti astronautai, ir mano antrosios misijos metu vaikščioję kosmose kolegos, atgal grįžo... labai nusiraminę. Jie sakė, kad tai buvo pats stipriausias įspūdis, kokį jie buvo kada nors gyvenime patyrę.
Kai esi skafandre, kurio šalmo stiklas labai platus, matai žymiai daugiau, nei pro erdvėlaivio iliuminatorių. Pojūčiai visai kiti. Tad ne veltui pasirengimo metu astronautai panardinami į didžiulį plaukimo baseiną ir mokosi vaikščioti po vandeniu. Nes pojūčiai labai panašūs – tarsi vaikštant atvirame kosmose. Žvelgdami pro erdvėlaivio kraštą į Žemę, jie jaučiasi tarsi giliame baseine: tarp jų ir planetos plytėjo praraja.
Kai esi skafandre, kurio šalmo stiklas labai platus, matai žymiai daugiau, nei pro erdvėlaivio iliuminatorių. Pojūčiai visai kiti.
– Dar apie „Challenger“ skrydį ir visą pasaulį sukrėtusią katastrofą. 1986 m. kaip niekad daug žmonių visame pasaulyje stebėjo parodomąjį erdvėlaivio skrydį. Buvo norėta pademonstruoti, kad į orbitą gali kilti net mokytoja – nebūtinai profesionalūs pilotai. Tačiau tapome didelės tragedijos liudininkais – erdvėlaivis pakilimo metu sprogo. Ar ir jūs matėte paskutinį tragišką „Challenger“ startą?
– Tuo metu buvau Afrikoje, Kasablankoje (Marokas), atsarginio nusileidimo vietoje. Erdvėlaivių starto procedūros metu numatoma avarinio nusileidimo galimybė. Tarkime, jei sugenda raketos-nešėjos variklis, galima nutraukti pakilimo procedūrą. Jei prarandi raketos variklį pirmoje pakilimo stadijoje,
erdvėlaiviu perskrendi Atlanto vandenyną ir nusileidi Afrikoje. Esu tiesiogiai stebėjęs daugybę kitų startų tiesiogiai iš Kanaveralo kyšulio. Tačiau tą kartą tiesiogiai nemačiau.
Tai buvo didžiulė tragedija mums visiems. Nes daugelis pakilusių į paskutinę „Challenger“ misiją buvo mano bičiuliai ir kolegos. O vienas žuvęs astronautas gyveno vos už kelių namų nuo manojo – paskui matydavau pro šalį einančius našlaičiais likusius jo vaikus. Man asmeniškai tai – labai skaudi nelaimė.
Tai buvo didžiulė tragedija mums visiems. Nes daugelis pakilusių į paskutinę „Challenger“ misiją buvo mano bičiuliai ir kolegos.
– Ar ši tragedija pakeitė jūsų požiūrį į kosminius skrydžius?
– Jei ir pakeitė, tai tikrai ne tiek, kiek daugybės kitų žmonių, kurie jau buvo pradėję galvoti, kad skrydžiai „Shuttle“ erdvėlaiviais yra beveik tas pat, kas keleiviniais lėktuvais. Ir kad kosminės misijos yra gana saugios. Erdvėlaivio starto metu varikliai išskiria didžiulį energijos pliūpsnį, todėl visad egzistuoja tikimybė, kad kas nors nepavyks.
