– Gal bent jau teoriškai įmanoma išvengti tokių nelaimių?
– Mes vis dar jauni ir nepatyrę kosminėje programoje. Juk net ir aviacijoje, kur turime daugiau patirties, nutinka negerų dalykų. Nors aviakatastrofos retos, jos vis tiek sulaukia didelio atgarsio. Taigi ir „Shuttle“ erdvėlaivių mokslinės programos vystytojai dirba labai daug, siekdami padaryti šiuos skrydžius saugesnius nei anksčiau.
– Esu skaitęs, kad ir jums kosminių skrydžių metu yra nutikę nemalonių dalykų. Tarkime, leidžiantis jūsų antrosios misijos metu „Discovery“ erdvėlaiviui nutiko incidentas.
– Taip, tiesa, sprogo erdvėlaivio padanga. Leidžiantis Floridoje pūtė šoninis vėjas. Tūpėme ant šiurkštaus tako, – jis specialiai taip suprojektuotas, kad per lietų erdvėlaivis ar lėktuvas nepaslystų. Tačiau nuo trinties ir šoninio vėjo
sukeltų perkrovų, staigiai susidėvėjo padangos ir ratai nebegalėjo tinkamai suktis. Dėl to perkaito stabdžiai. Ratai ėmė tarkuoti grubų betoną, kol vienas galiausiai susprogo. Laimei, tuo metu greitis jau buvo sumažėjęs iki 30 km/val., taigi didelio pavojaus nebuvo.
– Vienas garsiausių šių laikų rusų kosmonautų Sergejus Krikaliovas yra pasakojęs apie papročius, apeigas, atliekamas prieš skrydį. Rusai skrydžio išvakarėse klausosi dainos „Žemė iliuminatoriuje“, žiūri patriotinį filmą „Balta dykumos saulė“, pusiaukelėje į
erdvėlaivį nueina „pas nykštukus“, pakeliui į pakilimo aikštelę nusiauna batus ir nusimauna pirštines. O atsarginis ekipažas simboliškai išgeria po stiklelį degtinės – „kad sektųsi kylantiems į orbitą“. O kokie jūsų papročiai?
– Nepamirškite ir Kinijos taikonautų... (juokiasi). Nustebčiau, jei Amerikos astronautai darytų tą patį, ką rusų kosmonautai. Ypač abejočiau dėl degtinės...
– Tai gal tardavote kokius nors specialius atsisveikinimo žodžius savo šeimai prieš kiekvieną skrydį į kosmosą?
– Ne, specialiai žodžių nerinkdavau. Tačiau dieną prieš kiekvieną skrydį skelbdavome Šeimos dieną. Visi ekipažo nariai su savo šeimos nariais keliaudavo į gražų Floridos paplūdimį netoli pakilimo tako. Visą popietę prie vandenyno praleisdavome tik su savo artimaisiais.
– Nuolat diskutuojama apie astronautų sveikatą. Juk jie patiria didžiules perkrovas. O nesvarumo būklės metu praranda daug kalcio ir kitų gyvybiškai svarbių medžiagų. Ar jūs turėjote sveikatos problemų?
– NASA atlieka specialią sveikatos studiją, tyrimą. Todėl mane kiekvienais metais kviečia į Hjustoną (Teksasas) keturių dienų medicinos tyrimams. Tiria daugybę dalykų, net akių kataraktą. Man medikai ypatingų pastabų neturėjo. Gal dėl to, kad skrydžiai į kosmosą buvo palyginti neilgi, jie truko iki savaitės. Todėl negaliu lygintis su minėtu S.Krikaliovu, kuris orbitoje yra išbuvęs iš viso daugiau nei 800 dienų.
– Kaip tik šiuo metu NASA atlieka labai įdomų eksperimentą: vienas brolis dvynys gyvena Tarptautinėje kosminėje stotyje, o kitas – Žemėje.
Ruošdamiesi ilgos trukmės kosminėms misijoms turime geriau suprasti, kaip kūnas prisitaiko prie gyvenimo atvirame kosmose.
– Taip, tai du identiški dvyniai – Scottas ir Markas Kelly. Jie abu – buvę karo lakūnai. Mokslininkai stebi, kaip broliai keičiasi, gyvendami skirtingoje aplinkoje – Žemėje ir kosmose.
Ruošdamiesi ilgos trukmės kosminėms misijoms turime geriau suprasti, kaip kūnas prisitaiko prie gyvenimo atvirame kosmose. Be to, tokie tyrimai mums padeda geriau suvokti ne tik astronautų, bet ir Žemės žmonių organizmų ypatumus.
– Anksčiau buvo manoma, kad kosminių skrydžių metu pagrindinis dėmesys skiriamas ne moksliniams tyrimams, o informacijos apie priešiškas šalis rinkimui. Ir rusų kosmonauto S.Krikaliovo, ir jūsų klausiu to paties: ar erdvėlaiviai naudojami žvalgybai ir šnipinėjimui?
– Manau, kad yra daugybė kitų žvalgybos naudojamų priemonių, taigi erdvėlaiviai „Shuttle“ tam nebūtini. Nebent erdvėlaivis į orbitą gabena dirbtinį Žemės palydovą, kuris vėliau galėtų rinkti tokią informaciją. Tiesa, kaip jau sakiau, viena iš mano misijų (trečiasis skrydis su „Atlantis“) buvo karinė, pažymėta ženklu „Slaptai“.
– Ar, panašiai kaip rusų kosmonautai, gabendavote į kosmosą gyvūnus ir augalus?
– Taip, ir pačių įvairiausių rūšių. Svarbu ištirti, kaip jie keičiasi kosmose, ypač tie, kurių vegetacijos laikotarpis trumpas. Šios žinios praverčia – juk dabar TKS gyvenantys astronautai valgo ten užaugintą maistą.
– Kalbėdami apie ateities tolimas kosmines keliones, greitį matuojame „šviesos greičiu“. Tai – riba. Tačiau, kaip prognozuoja astronomai, po 4 milijardų metų prasidės Saulės mirties etapas.
Taigi, norint dabartiniu pasiekiamu greičiu perskristi Paukščių Tako galaktiką prireiktų 350 tūkst. metų. Gal mes vis dėlto mąstome ne ta kryptimi, nes tokių greičių žmonijai nepakaks persikelti į tolimas planetas?
– Taip, sutinku su jumis, bet atsakymas yra jau už mano suvokimo ribos. Aš galvoju tik apie skrydžius į Mėnulį. Manau, ten rasime daug labai svarbios informacijos. Juk nuolat kalbame apie atrastus tūkstančius naujų planetų. Galbūt kai kurios iš jų bus tinkamos gyvybei. Man tai yra didžiulis ir visiškai naujas kosmoso, kuriame mes gyvename, supratimas. Ir net nežinau, ką pasakyti apie tuos 350 tūkst. metų, kol perskrisime galaktiką...
– Tačiau ar galėsime jau greitai pasiekti didesnį, nei šviesos, greitį?
– Manau, kad didesnio greičio reikėtų nebent tuo atveju, jei norėtume skristi į Marsą. Iki Mėnulio – tik trys dienos skrydžio. Marsas pasiekiamas per 9 mėnesius. Taigi misija užtruktų 2–3 metus. Be abejo, ekspedicijos trukmė labai sutrumpėtų, jei pasiektume didesnį skrydžio greitį pasitelkdami plazminius ir kitus modernius variklius.
– Daugelis astronautų iš erdvėlaivio pamato visai kitokią Žemę. Pramonės užterštus Sibiro miškus, žemės drebėjimo zonas, mūšio laukus, tirpstančius ledynus.
– Be jokios abejonės, ir aš tai mačiau. Juo labiau kad ta pačia orbita skridau 1983 m. ir dukart 1985 m. Kaskart suprasdavau, kad kosmosas gali pasitarnauti bandant pamatyti ir suvokti, kaip keičiasi mūsų planeta. Tik ne
visuomet galima pasakyti, ar tai vyksta dėl žmogaus veiklos, ar savaime. Iš kosmoso puikiai matyti, ir kaip žmonės naikina Žemę: šiukšlina, teršia, kerta miškus. Visa tai galima paslėpti nuo tų, kurie lieka Žemėje. Bet, pakilus pakankamai aukštai, visa tai puikiai matyti.
Dabar svarbu kaupti šią informaciją, kad paskui galėtume apibendrinti. Ir imtis reikiamų priemonių, jei reikėtų.
– Išėjęs į atsargą ir toliau tęsiate darbus. Toliau bendradarbiaujate su NASA?
– Taip, NASA naudoja labai protingus simuliatorius (treniruoklius), kurie padeda pasiruošti naujiems skrydžiams. Turbūt esate regėję simuliatorius, kurie į visas puses varto astronautą, imituodami skrydžio sąlygas.
Įmonė, kurioje dirbu, tobulina simuliatorius, kurie juda 20 m vertikaliai ir 10 m horizontaliai. Tokie treniruokliai sukuria dar tikroviškesnes sąlygas. Taip pat aprūpiname kompanijas ir „Boeing 747“ simuliatoriumi. Turime ir bepiločių aparatų skrydžių valdymo laboratoriją bei daugybę kitų „protingų“ įrengimų. Aštuonerius metus vadovavau šiai mokslinei grupei, o šiuo metu rūpinuosi rinkodara.
