Unikalios anhidrito savybės – atsparumas, didelis tankumas ir gebėjimas transformuotis į gipsą – suteikia plačias pritaikymo galimybes, todėl jis vertingas ne tik mokslui, bet ir pramonei.
Kas yra anhidritas?
Anhidritas – sulfatų klasės mineralas, susidarantis išgaravus vandeniui uždarose jūros ar lagūnos baseinuose. Skirtingai nei gipsas, anhidritas yra bevandenis kalcio sulfatas ir nesugeria drėgmės, todėl yra kietas, nelaidus skysčiams, atsparus šilumos ir šalčio kaitos ciklams bei mechaniniam poveikiui.
Dėl savo savybių – didelio tankumo, šiluminio stabilumo ir lengvo apdorojimo – anhidritas plačiai naudojamas statyboje kaip užpildų, rišamoji ir apdailos medžiaga. Be to, anhidritas pasižymi dekoratyvinėmis, panašiomis kaip marmuro, savybėmis – jis lengvai šlifuojamas ir poliruojamas, todėl gali būti naudojamas interjero apdailai ar dekoratyviniams elementams kurti.
Įdomu, kad dar 1804 m. vokiečių mokslininkas Abrahamas Werneris pasiūlė šį mineralą pavadinti anhidritu – graikiškai tai reiškia „be vandens, dehidratuotas“. Viena unikalių anhidrito savybių – gebėjimas reaguoti su vandeniu ir virsti gipsu, padidinant savo tūrį pusantro karto. Vėliau, praradęs drėgmę, jis vėl tampa anhidritu. Dėl šio ciklinio virsmo anhidritas kartais vadinamas ir karstenitu – pavadinimas siejamas su procesu, kai, formuojantis gipso nuosėdoms ir vėliau joms dehidratuojant, atsiranda požeminės tuštumos – karstai arba urvai.
Telkiniai Lietuvoje
Lietuvoje randamas anhidritas pasižymi itin dideliu grynumu (CaSO₄ – 97–98 proc.). Kol kas mūsų šalyje detaliai išžvalgytas tik Pagirių telkinys Kauno rajone. Jo ištekliai – apie 80,69 mln. m3, anhidrito sluoksnis – 30–35 metrų storio, slūgsantis maždaug 300 metrų gylyje. Kadangi naudingasis klodas tokiame gylyje, anhidrito gavyba galima tik šachtiniu būdu. Didelis šio mineralo išteklių kiekis ir unikalios savybės sudaro galimybes ilgalaikiam šių žemės gelmių išteklių naudojimui.
Anhidrito aptinkama ne tik Pagirių telkinyje, bet ir didesniame plote Suvalkijos regione. Permo anhidrito sluoksniai, susiformavę prieš 299–251 mln. metų, gali būti iki 60 metrų storio ir apima apie 10 tūkst. km² teritoriją. Tai leistų anhidritą naudoti ne tik vietinei rinkai, bet ir eksportuoti kaip unikalų žemės gelmių turtą.
Lietuvoje anhidritas ištisiniu 40–60 m storio klodu užpildo viršutinio permo Priegliaus svitos sulfatinių nuogulų storymę, išplitusią visoje pietinėje ir pietvakarinėje Lietuvoje, apie 10 tūkst. km2 plote 155–790 m gylyje. Arčiausiai žemės paviršiaus pakankamai storas anhidrito sluoksnis aptinkamas rytiniame išplitimo pakraštyje Kauno ir Prienų apylinkėse.
Pramoninis pritaikymas ir nauda
Anhidritas pritaikomas itin plačiai, ypač statybos pramonėje. Iš jo gali būti gaminamos apdailos plokštės – jos ilgaamžės, padengtos apsauginiu sluoksniu, atsparios drėgmei ir tinkamos naudoti sudėtingomis sąlygomis. Anhidritinis cementas – dar vienas svarbus gaminys, atitinkantis šiuolaikinius statybos poreikius, nes jo gamybai reikia mažiau energijos nei tradicinio cemento gamybai.
Be statybų, anhidritas gali būti naudojamas kaip užpildas įvairių produktų gamyboje – nuo baltos gumos, popieriaus ir odos iki aliejinių dažų. Jo tanki ir kompaktiška struktūra taip pat leidžia gaminti dekoratyvinius blokus, tinkamus interjero puošybai, ir panaudoti aukštos temperatūros ar slėgio aplinkoje.
Dėl vientisos struktūros, spalvų ir tekstūrų įvairovės anhidritas prilygsta marmurui. Jis tinka gaminti apdailos plokštes, laiptus, palanges, skulptūras, baldus ar net vitražus. Plonos anhidrito plokštės persišviečia ir gali būti pritaikomos prestižinių pastatų interjere.
Mokslinė vertė
Anhidritas vertingas ne tik pramonei, bet ir kaip svarbus mokslinių tyrimų objektas, suteikiantis žinių apie geologinius procesus ir Baltijos regiono geologinę raidą. Jo telkiniai formuojasi ypatingomis geologinėmis sąlygomis ir padeda atskleisti prieš 250–300 milijonų metų vykusių permo ir triaso periodų nuosėdų kaupimosi (sedimentacijos) procesus ir ypatumus. Taigi anhidrito formavimosi tyrimai leidžia mokslininkams suprasti praeities klimatinius ir geologinius pokyčius.
Anhidritas yra vienas iš evaporitų – mineralų, susidarančių, kai uždaruose vandens baseinuose dėl garavimo nusėda druskos. Jo susidarymui reikalingos ypatingos sąlygos: aukštas garavimo lygis, karštas klimatas ir ribota gėlo vandens apykaita.
Šie procesai vyko ne tik praeityje, bet ir dabar stebimi šiuolaikinėse sekliose lagūnose, pavyzdžiui, Persijos įlankoje. Ten karštas klimatas ir greitas vandens garavimas lemia druskų, įskaitant anhidritą, nusėdimą.
Žymiausias praeities pavyzdys (prieš 5,96–5,33 mln. metų) – Mesinos salinizacijos krizė, kai Viduržemio jūra dėl tektoninių pokyčių buvo izoliuota nuo Atlanto vandenyno. Garuojant vandeniui, susidarė stori evaporitų sluoksniai, tarp jų ir anhidritas, dabar glūdintis iki 5,9 km gylyje po jūros dugnu.
Šį faktą patvirtina gręžiniai, atrasti džiūvimo plyšiai, gilūs upių tarpekliai ir vėjo supustytas smėlis. Ilgainiui šie procesai formuoja storus mineralų klodus, tampančius vertingais ištekliais. Šiuolaikiniai pavyzdžiai, tokie kaip Persijos įlankos, padeda suprasti klimato ir tektoninių pokyčių įtaką šių resursų formavimuisi, leidžiant geriau interpretuoti ir praeities geologinius procesus. Šis mineralas atskleidžia, kaip gamtos sąveika per milijonus metų suformavo svarbius resursus, reikšmingus tiek mokslui, tiek pramonei.
