Šiandien „Gurtam“ kuria daiktų interneto (IoT) bei transporto priemonių parko valdymo programinės įrangos sprendimus. Svarbiausias komandos tikslas – priartinti telematikos technologijas prie žmonių ir įmonių programinės įrangos produktais, teikiančiais realią vertę. Įmonės produktų portfelyje – GPS sekimo ir daiktų interneto platforma „Wialon“, telematikos ir daiktų interneto sistema „flespi“ bei GPS sekimo programėlių rinkinys „GPS-Trace“.
Įdomu tai, kad, nepaisant šiandieninės verslo sėkmės, pats A. Shchurko savęs niekada neįsivaizdavo generaliniu direktoriumi – prisistato inžinieriumi ir bent 70 proc. savo laiko iki šiol skiria produktų vystymui. Išmoktomis pamokomis jis sutiko pasidalinti ir plačiau.
– Kaip prasidėjo „Gurtam“ istorija? Kas lėmė, kad pradėjote kurti technologijų įmonę?
– „Gurtam“ istorija prasidėjo maždaug prieš 20 metų. Tai buvo laikai, kai užsienio programavimo įmonės pradėjo aktyviai samdyti Rytų europiečius, dažniausiai per asmeninius ryšius. Mano tėtis tuomet dirbo nedidelėje, maždaug 20-ies žmonių, programavimo įmonėje. Į jį kreipėsi draugas, kurio žentas buvo olandas, dirbęs IT sektoriuje ir ieškojęs papildomų rankų programavimui. Prie šio projekto tėčio komanda dirbo apie porą mėnesių, kol jis nusprendė paprašyti mano pagalbos. Per vieną naktį perrašiau visą programą – padariau ją efektyvesne, greitesne, lengviau naudojama ir įtraukiau visas reikalingas funkcijas. Tai buvo lūžio momentas, kai mano tėtis nusprendė mesti savo darbą ir kurti įmonę su manimi.
Tuo metu tebuvau dvidešimtmetis informacinių technologijų studentas, mėgdavau žaisti kompiuteriu „Counter-Strike“. Būtent žaidimo metu ir susipažinau su žmonėmis, ieškojusiais GPS sprendimo. Pradėjome bendrą projektą, tačiau jiems kilo problemų su biudžetu. Su tėčiu nutarėme projektą pabaigti savo lėšomis. Ne tik sėkmingai tai padarėme, bet dar ir pardavėme kelias sprendimo kopijas. Tada ir supratome, kad uždirbti pinigus iš programinės įrangos yra lengviau, nei mėnesį dirbti prie skirtingų projektų – įkūrėme „Gurtam“. Iš pradžių tai buvo trijų žmonių komanda, o dabar turime daugiau nei 300 darbuotojų keliose šalyse.
– Ką būtum norėjęs žinoti tuomet, ką žinai šiandien, po 20-ies metų versle?
– Tam, kad ką nors sukurtum, visų pirma, reikia laiko ir pastangų. Šiandien jau žinau, kad, jeigu likčiau be savo komandos ir kapitalo, sėkmingą verslą vėl sukurčiau per 10 metų. Nemanau, kad sėkmė gali ateiti greitai ir lengvai – šiandien kartais girdžiu lūkesčius, ypač iš jaunų žmonių, kad milijonieriais galima tapti per porą metų. Jeigu kas klaustų mano patarimo, kaip sukurti tvarią ir sėkmingą įmonę, atsakyčiau, kad jie nesitikėtų greitų rezultatų. Kita klaida – pernelyg anksti pradėti ieškoti investicijų. Matau, kaip kapitalo turintys žmonės investuoja į startuolius vien tam, kad vėliau juos parduotų. „Gurtam“ visada gyvenome iš savo pinigų. Nuo pat pirmos dienos kliovėmės tik savimi, niekada neėmėme paskolų.
– Įdomu, kokia tuomet yra „Gurtam“ ateities vizija? Kokius finansinius tikslus esate išsikėlę: dividendai, IPO, kompanijos pardavimas ar pan.?
– Tiesą pasakius, svarbiausias mano tikslas – kad komanda ir klientai būtų laimingi. Kai žmonės laimingi, jie sukuria daugiau, dirba efektyviau, todėl pasiekiami geresni rezultatai.
Jei kalbėtume iš verslo perspektyvos, šiuo metu pagrindinis „Gurtam“ tikslas yra sklandžiai integruoti telematikos sprendimus į kasdienį žmonių gyvenimą. „Google“ žmonių galvose automatiškai siejasi su internetine paieška. Norime, kad „Gurtam“ vardas turėtų tokią pačią stiprią asociaciją su telematika. Mūsų prioritetas – efektyvių sprendimų vystymas ir aukščiausio lygio paslaugos. Nežiūriu į konkurentus, koncentruojuosi į tai, ką galiu kontroliuoti: savo verslą, jo tikslus ir vis geresnius sprendimus, kuriuos galime sukurti. Aš manau, kad, jeigu per daug žvalgysiesi aplink, niekada nesukursi nieko naujo.
Turime ir kiek kitokių tikslų – pavyzdžiui, kad metinis vieno darbuotojo uždirbamų pajamų vidurkis siektų ne mažiau kaip 200 tūkst. dolerių. Taip pat – kad inžinieriai mūsų komandoje sudarytų tam tikrą procentą visų darbuotojų. Dėl to nuolat samdome naujus talentus, organizuojame vidinius mokymus, užtikriname perkvalifikavimo galimybes. Inžinerija šiandien nėra pats populiariausias karjeros pasirinkimas. Manau, žmonės nuvertina savo galimybes šioje srityje, ypač dirbtinio intelekto amžiuje. Įmonės šiandien daugiausiai pastangų įdeda į vadovų, klientų aptarnavimo specialistų, teisininkų ruošimą. Siekiame parodyti, kad šias pareigas užimantys žmonės gali tapti ir puikiais užklausų (prompt) inžinieriais.
– Daug ir įmonėje, ir asmeniškai dirbate su DI. Kokius 3 faktorius įvardintumėte svarbiausiais, ko apie DI visuomenė dar nesupranta ar neįvertina?
– Į DI žiūrime labai palankiai. Nors tai nėra tiesiogiai susiję su mūsų pagrindine veikla, DI įrankių kūrimas įmonėje padeda mums mažinti sąnaudas, efektyviau diegti naujoves. Aš pats su DI aktyviau dirbti pradėjau tik spalį, tačiau jau pritaikėme keletą pasiteisinusių sprendimų. Vis dėlto nemanau, kad DI turėtų būti laikomas kažkokia stebuklinga burtų lazdele. Tai tik įrankis, generuojantis rezultatus pagal pateiktus duomenis. Žmonės sako, kad DI yra protingas, bet realybė – ne visai tokia. Tam, kad jis būtų veiksmingas, reikia ir didelių žmogaus pastangų sugeneruotą turinį, jį pagerinti, pritaikyti. Šiuo metu mūsų „flespi“ komandoje DI valdo apie 30 proc. pardavimo ir palaikymo komunikacijos, tačiau tokį rezultatą pasiekti įmanoma tik investuojant pakankamai laiko ir žmogiškųjų resursų.
Nerimą man kelia dabartinė DI vystymo kryptis. „ChatGPT“ ir kitus modelius naudoja vis daugiau žmonių, todėl naujausi atnaujinimai vis labiau koncentruojasi į B2C segmentą. Kitaip tariant, atrodo, kad plečiamasi horizontaliai, o ne vertikaliai. Nebekuriama išmanesnių modelių, nesigilinama į LLM tobulinimą. Matysime, kaip viskas klostysis toliau, tačiau mano patirtis su DI kaip tik verčia labiau tikėti žmogaus galimybių ateitimi. DI neabejotinai gali atlikti rutinines užduotis, tačiau sprendimus priimti ir kryptį diktuoti vis tiek turi žmonės.
– Kalbant apie sprendimų priėmimą, kodėl prieš trejus metus „Gurtam“ savo biurą nusprendė atidaryti Vilniuje? Kokį vaidmenį Lietuva vaidina „Gurtam“ istorijoje?
– Persikraustymo priežastis – 2020 m. įvykiai Baltarusijoje po prezidento rinkimų. Situacija buvo labai įtempta, nusprendžiau savaitę ar dvi pailsėti Lietuvoje, bet galiausiai į Baltarusiją taip ir nebegrįžau. Greitai supratome, kad turime pradėti įmonės veiklos perkėlimo procesą, Lietuva tam atrodė puiki vieta. Čia geras verslo klimatas, puikūs žmonės ir mažesni mokesčiai nei kitose Europos šalyse. Šie veiksniai palengvino apsisprendimą.
– Lietuvoje trūksta talentų, galinčių kurti aukštą pridėtinę vertę. Ar turite patarimų, kaip juos pritraukti? Ką pastebėjote iš savo asmeninės patirties?
– Sprendimas paprastas: siūlyti paskatas aukštą pridėtinę vertę kuriančioms įmonėms ir talentams. Reikia aiškiai suprasti, kad talentų ir investicijų pritraukimas yra labai svarbus, nes tik taip galima paspartinti pažangą. Tačiau turėkime omenyje ir tai, kad papildomi mokestiniai režimai neapsunkintų konkurencinės aplinkos plečiant verslą pasauliniu mastu.
– Grįžkime prie asmeninės patirties – vaikystėje svajojote tapti verslininku?
– Tapti įmonės vadovu niekada nebuvo mano svajonė, nes ne itin mėgstu vadybinį darbą. Man labiausiai patinka dirbti mažose komandose, tobulinti produktus. Geriau jaučiuosi kurdamas, todėl turiu talentingų vadovų komandą, kuri leidžia man 70–80 proc. darbo laiko tam ir skirti. Neprisimenu, apie ką svajojau vaikystėje. Visada buvau tas, kuris gyvena šia akimirka, o ne ateitimi. Džiaugsmą reikia atrasti dabar, o ne nuolat galvoti apie rytojų.
– Kokiais kitais principais vadovaujiesi asmeniniame ir profesiniame gyvenime?
– Man svarbu suprasti žmones ir vartotojus. Kiekvienas turi savą motyvaciją, stengiuosi ją suprasti. Kai perpranti žmonių požiūrį, poreikius ir idėjas, gali pasiūlyti tai, kas geriausiai atitinka jų lūkesčius. Tai veikia kaip savotiškas algoritmas. Žmonių elgesys turi tam tikrą logiką: yra dirgikliai, įpročiai ir lūkesčiai, kuriuos analizuojant galima prisikasti prie esmės.
Pats supratau tai apie 30-uosius savo gyvenimo metus, jau įgijęs tam tikros patirties. Asmeninė patirtis yra geriausias mano mokytojas ir įkvėpimo šaltinis. Maždaug prieš 5–10 metų nustojau skaityti knygas apie verslą, pradėjau rečiau lankytis konferencijose. Priežastis paprasta – pajutau, kad esminius principus jau perpratau ir mieliau mokausi iš savo klaidų, o ne kartoju tai, ką daro kiti. Tik taip gali sukurti ką nors iš tiesų naujo ir išskirtinio.
– Kokių hobių turi? Kaip įsikrauni darbui arba nuo jo atsipalaiduoji?
– Mėgstu bėgioti, bet ne varžybose. Man labiau patinka laikytis savo tempo. Paprastai renkuosi apie 10 km trasas gamtoje. Turbūt vis dėlto esu gana konkurencingas – kai matau kitus bėgikus, atsiranda noras lygintis ir varžytis, o tai tik trukdo atsipalaiduoti. Laisvalaikiu taip pat skraidau nedideliu lėktuvu, dažnai keliauju į Slovėniją, Italiją ar Švediją. Mane žavi pats skrydis, o ne kelionės tikslas. Mėgaujuosi procesu – kai skraidau, negalvoju apie darbą.
– Tuomet neprašysiu palyginti, paprašysiu pasidalinti matomomis galimybėmis – kokių žingsnių Lietuva gali imtis, skatindama technologijų sektoriaus augimą?
– Nesu išsamiai susipažinęs su Lietuvos technologijų sektoriaus ar startuolių ekosistema, bet mūsų klientai dažnai ir yra startuoliai, tad turiu galimybę iš pirmų lūpų išgirsti, kas jiems aktualu. Bet kuriam startuoliui reikia palankios aplinkos, talentingų žmonių ir gerų idėjų. Lietuva gali pasigirti stipria technologijų aplinka ir daug žadančiomis idėjomis, tačiau trūksta talentų. Kaip ir komandoje, taip ir šalyje labai svarbu turėti ir žmonių su vizija, ir tų, kurie turi įgūdžių ją įgyvendinti, bei šiuos aspektus plėtoti lygiagrečiai.
– O kokiais pagrindiniais principais jūs vadovaujatės burdami komandą? Kaip pritraukiate ir išlaikote talentus?
– Ieškome protingų, motyvuotų žmonių, kurie gebėtų priimti iššūkius. Tam net ne visada reikia specifinės patirties. Kartais užtenka tiesiog suteikti žmonėms naujausias technologijas ir palankią aplinką, kuri padėtų realizuoti savo potencialą. Svarbu ir užtikrinti saugumo jausmą bei džiaugsmą tuo, ką jie daro ir ko pasiekia – laimingi žmonės kuria puikius dalykus.
Vertinu komandinius ryšius, todėl, pavyzdžiui, nemanau, kad darbas nuotoliniu būdu yra efektyvus. Nors gali atrodyti patogu, praktikoje pastebėjau, kad rezultatų pasiekimo laikas sulėtėja, sunku sinchronizuotis. Žinau, kad daugeliui jaunų žmonių patinka nuotolinis darbas, bet aš vertinu tiesioginį bendravimą ir bendradarbiavimą, matau realią tokio ryšio naudą.
– Ką patartumėte naujiems startuoliams ir technologijų įmonėms? Kas svarbiausia ankstyvajame verslo kūrimo etape?
– Pirma mintis – neparduoti įmonės ar jos akcijų per anksti. Investuotojo tikslai paprastai skiriasi nuo steigėjų. Dauguma investuotojų turi finansinių tikslų, todėl kyla rizika įmonei prarasti savo pradinę misiją. Nors labai svarbu išlaikyti teigiamus finansinius pinigų srautus, tai neturėtų būti pagrindinis verslo vadovo tikslas. Iš patirties tikrai žinau, kad konkuruoti rinkoje ir mokėti gerus atlyginimus, neturint pakankamai lėšų, yra sudėtinga, tačiau aš patarčiau susilaikyti nuo įmonės pardavimo arba parduoti ne daugiau kaip 30 proc. akcijų.
– Kokia technologijų sektoriaus perspektyva matyti 2024–2025 m.? Ką galima būtų įvardyti galimybėmis, o ką – pagrindiniais iššūkiais, kuriuos verta turėti omenyje?
– Mano prognozės – gana pozityvios. Atrodo, kad visose srityse viskas klesti. Kalbant apie patarimus, siekite svajonių nesiorientuodami į tendencijas ir nelygindami savęs su kitais. Stipri motyvacija, žinios ir atkaklumas lemia rezultatus, ypač jei esate nusiteikę sunkiai dirbti. Naujos augimo ir inovacijų galimybės atsiveria ir jungiant tradicinius sektorius su technologijomis. Sutelkite dėmesį į sritis, kuriose turite patirties, kur akys dega ir nebijokite investuoti laiko ir pastangų į tai, kas jums patinka. Sėkmė dažniausiai lydi tuos, kurie linkę rizikuoti ir priima iššūkius. Nesustokite judėti į priekį ir galiausiai atsidursite kelyje į sėkmę.
