Vokiečių grasinimai nueidavo vėjais
Įrašai „Lietuvos puslapyje“ prasideda 1009-aisiais vienos iš baltų genčių valdovo Netimero, kuris su 300 savo pavaldinių ir jų šeimos nariais tąmet apsikrikštijo, pareiškimu „Lietuva! Aš su jumis!“
Katalikų vyskupas misionierius ir kankinys Brunonas, kurio žūtis 1009 m. tapo pretekstu bene pirmą kartą paminėti Lietuvą, iškart pareiškia: „Turiu gerą produktą – krikščionybę. Dalinu nemokamai. Yra daug privalumų prieš jūsų praktikuojamą tikėjimą. Kas norit sužinoti daugiau, rašykite asmeniškai.“
Trumpame komentare Netimero brolis Zebedenas įspėja: „Už spamą gausi į galvą.“ Prieš daugiau nei tūkstantmetį jis taip ir padarė – nukirsdino misionieriui galvą ir išžudė beveik visą jo palydą.
Ir iškart paspaudžia „Patinka“ po Netimero įrašu: „Chebra, apie mus jau rašo pasaulyje! Kažkoks Kvedlinburgo saitas parašė, kad mes tą lopą Brunoną nukalėm.“ Kvedlinburgo analuose buvo rastas ankstyviausias Lietuvos vardo paminėjimas.
„Kažkoks Kvedlinburgo saitas parašė, kad mes tą lopą Brunoną nukalėm.“
1236 m. į diskusiją įsilieja Livonijos ordino magistras Volquinas: „Kieno žemės? Niekieno? Mes paimsim“, turėdamas omeny šiaurinę dabartinės Lietuvos teritorijos dalį. Žinoma, Livonijos ordinui šis įrašas patinka. „Nelįst prie mano kanapių laukų! Gausit į kaulus!“ – įspėja žemaičių kunigaikštis Vykintas. Nors Volquinas, pridėjęs iškišto liežuvio simbolį, atšauna, kad į kaulus gaus žemaičiai, Saulės mūšyje būtent jis padėjo galvą.
Mindaugas 1251-iaisiais pasiskundžia: „Chebra, man popiežius neduoda karūnos. Sako, reikia krikštytis. Pamėginsiu“. Po poros metų jis jau kviečia: „Sveikinkit karalių! Jei kas nepatinka – jūsų problemos“. Po dar vieno įžūlaus jo įrašo kunigaikštis Treniota įspėja: „Minde – užknisai jau visus!“
„Facebook“ – siūlymai vesti dukras
XIII-XIV a. Lietuva „tampa draugais“ su Gudija, Pskovu ir Volyne. Žemaičių kunigaikštis Margiris prisipažįsta: „Nervina tie kryžiuočiai. Užklupo po baliaus, gintis nėra nei jėgų, nei ginklų. Ir išvis – pas juos ir chebros daugiau, ir ginklai importiniai. Dar kažkoks durnius laužą vidury pilies užkūrė…“ Žinia, užpuolus Vokiečių ordinui jo Pilėnų pilies gynėjai, nesitikėdami laimėti, sumetė į ugnį visus turtus ir patys išsižudė. Didysis kunigaikštis Gediminas retoriškai pasidomi, gal kas nori imti jo dukras į žmoną, jo sūnus Algirdas vėliau pateikia pasiūlymą rusėnams: „Imat mano vaikus į sutuoktinius, ar patiems jūsų žemes pasiimti?“
„Jūs kaip norit, bet aš tai krikštijuosi ir varau į Lenkiją – siūlo karaliaus postą“, – 1386-aisiais pasigiria Jogaila, o po metų, anot Vytauto, įspėja, „kad be krikščionybės mums ragai nusimato, taigi, chebra, norit ar ne, būsit krikštijami“. Šis įrašas patinka Romos popiežiui.
1410 m. Vytautas stebisi: „Nu užkniso kryžiuočiai! Mes gi jau tiek laiko pasikrikštiję, o jie vis dar puldinėja. Einam aiškintis! Susitariau liepos 15 prie Žalgirio? Kas su manimi? Rašykit asmeniškai“. Vokiečių ordino magistras Ulrichas atkerta, kad „sumautiems lietuviams pergalė nešviečia“, bet Vytautas pasiūlo paskaityti ankstesnius Volquino įrašus.
Paskutinėmis gyvenimo dienomis – 1430-aisiais – Vytautas dar suspėja nusikeikti: „Ei, Jogaila! Kas per nesąmonė su karūna?“ Užtrukus įvairių dokumentų tikrinimui, Vytautas iškeliavo Anapilin taip ir nesulaukęs karūnavimo.
Lietuvai dažnai teko mainyti partnerius
1547 m. Martynas Mažvydas paskelbia paruošęs naują knygelę paskaitinėti vakarais, kurios reikėtų ieškoti bažnyčiose.
Vytautas 1410-aisiais: „Užkniso kryžiuočiai! Einam aiškintis!“
Po poros dešimtmečių, sudarius Liublino uniją, Lietuva nurodo palaikanti artimus santykius su Lenkija. XVIII a. pab. partnerę tenka pakeisti Rusija. Po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo iš Amerikos grįžęs Tadas Kosciuška nesusilaiko nenusikeikęs.
1812 m. Napoleonas išreiškia susižavėjimą Vilniuje, ypač jo bažnyčiomis, ir pasidomi, gal kas žino, kodėl jo vyrai nuolat kasosi (karius ėmė pulti įvairūs parazitai). 1831-ųjų sukilimas Emilijai Pliaterytei sukelia nemažai entuziazmo, nes aplink „tiek stiprių, gražių vyrų“. Kiek vėliau Lietuva nurodo apsilankiusi sukilime (1863-1864 m.), o generalgubernatorius Muravjovas atsako keiksmažodžiu ir pagrasina, kad „litvinai“ bus nuraminti, Vilniaus centre tam net kartuvės pastatytos.
XIX a. pab. prisijungę Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka pasiūlo knygnešių paklausinėti apie jų išleistus „Aušrą“ bei „Varpą“. 1918 m. įrašas, kad prie arbatos pasėdėję J.Basanavičius su draugais sumanė, pasaulyje dėl karo tvyrant neaiškiai situacijai, skelbti nepriklausomybę, patinka būsimajam prezidentui Antanui Smetonai. Po kelerių metų šis jau stebisi: „Kokia dar, po velnių, demokratija“, o dar vėliau įspėja trumpam išvykstantis į užsienį.
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvai tenka net keletą kartų patikslinti, su kuo ji palaiko artimus ryšius: su SSRS, netrukus – su Vokietija, galiausiai – vėl SSRS (pastarasis įrašas patinka Josifui Stalinui).
Neringos Venckienės žodžiai patinka tik Violetinei armijai
1985-aisiais Michailas Gorbačiovas pažada pertvarkų ir įspėja: „Tikiuosi, nesąmonių neprisigalvosit“. Lietuvos komunistų vadovas Algirdas Brazauskas jį nuramina: „Ne, ne – viskas normaliai“, bet prideda šypsenėlę.
Kai 1990 m. Vytautas Landsbergis brūkšteli, jog Lietuva skelbia nepriklausomybę, M.Gorbačiovas primena savo žodžius: „Oi, skaudės jums…“ A.Brazauskui pasigyrus, kad jis tapo pirmuoju atkurtos Lietuvos prezidentu, V.Landsbergis nustemba: „O aš?“ Prezidentas atkerta, kad jo niekas nerinko.
1998 m. šalies vadovu išrinktas Valdas Adamkus pasigiria: „Gerai pavariau – beveik negyvenau Lietuvoje, o prezidentu tapau…“ Jo įpėdinis Rolandas Paksas demonstruoja ryžtą: „Tvarka bus! Diktatūrą mafijai!“ Įrašas patinka mafijai, o didžiausias finansinis rėmėjas Jurijus Borisovas nepamiršta padėkoti.
Po sėkmingai pasibaigusių 2008-ųjų Seimo rinkimų Tautos prisikėlimo partijos vadovas Arūnas Valinskas atsitokėja: „Šiaip mes ant bajerio tą partiją kūrėm… Dabar teks šalį valdyti?“
Dar prieš rinkimus premjeras Gediminas Kirkilas gūžčiojo pečiais: „Krizė? Kokia dar krizė? Visam pasauliui gal, bet mums tikrai ne.“ Po rinkimų jį pakeitęs Andrius Kubilius nusikeikia: „Ale rimtai krizė! O pas mus biudžetas…“ Po metų naujoji prezidentė Dalia Grybauskaitė oficialiai konstatuoja: „Mums šikna, gal ir išgyvensim, bet abejoju“. Prieš 2012-ųjų rinkimus A.Kubilius jau turi optimizmo: „Žiūrėk, gal ir išsikrapštysim iš šitos šiknos… Tik mums dar viena kadencija nepakenktų“.
Gediminas Kirkilas: „Krizė? Kokia dar krizė?“
Tuo metu Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas rašo: „Visi lituvei žyna, kad pre rusa buvą giriau. Išrinkit mani, aš – rusas. Pažadu, kad minimali alga bus 1509 Lt ir nebus nidarbo“, o Neringa Venckienė pareiškia: „Mergaitė nori, kad mes būtume Seime!“ Šis įrašas patinka Violetinei armijai.
O A.Kubiliaus įrašas, kad mums vis tiek reikia atominės elektrinės, patinka Algimantui Čekuoliui.
Ši šmaikšti Lietuvos istorija baigiama dabartinio premjero Algirdo Butkevičiaus pareiškimu: „Viskas, ką darė buvusi valdžia, buvo blogai. Mes sutvarkysim. Arba ne… Ir išvis – kaip paieška internete naudotis?“ Įrašas patinka Lietuvos socialdemokratams, o Sveiko proto lietuviai reaguoja priešingai: „B…, išsirinkom…“
Visus įrašus galima rasti čia.
