Kadangi su šia bendrove esame pažįstami jau seniai (nuo pirmo mūsų susitikimo prabėgo beveik 10 metų), buvo savotiškai keista, kai paklaustas, kaip patekti pas „Nordcurrent“, apsauginis atsakė: „Kaip, kaip? Taigi jų visas 11 aukštas!“
Keista, nes kažkada ieškojau būdų patekti į transformatorinę primenantį pastatą, kurio pusrūsyje savo veiklą pradėjo vilniečiai.
Plečia komandą
Prie durų mane pasitiko vienas iš „Nordcurrent“ vadovų – Sergejus Trofimovas. Į svečius užtaikiau per patį darbymetį, tad ekskursija po studiją buvo trumpa.
Turiu pripažinti, kad visas aukštas vien žaidimams atrodo įspūdingai ir Lietuvoje šiek tiek neįprastai. Per langus atsiveria puikūs Neries ir statomo kelio (kuriuo kažkada bus labai patogu atvažiuoti iš Kauno) vaizdai.
„Neblogai, – pagiriu. – Kraustėtės dėl peizažų, ar buvo ir kitų priežasčių?“
„Senose patalpose nebetilpom, – šypteli Sergejus. – Tuoj nebetilpsim ir čia.“
Kadangi aukšte suskaičiavau bent kelias apytuštes patalpas, iš nuostabos kilstelėjau antakį – ką reiškia tas „tuoj“?
Anksčiau mes nesukome galvos dėl Lietuvos. Na, mes čia dirbome ir tiek, bet dabar nutarėme, kad metas pranešti apie save. Nuo lapkričio visus savo pranešimus spaudai ruošiame ir lietuvių kalba. Tai duoda savų vaisių, žmonės ima mūsų ieškoti.
Pasirodo, „Nordcurrent“ aktyviai samdo žmones ir formuoja naują kūrėjų komandą, o patalpos darosi ankštos dėl darbo su mobiliomis programėlėmis specifikos. „Sukūrę žaidimą, jei jis sėkmingas, komandą ar jos dalį paliekame dirbti su tuo projektu. Atitinkamai jie susodinti patalpose pagal projektus, su kuriais dirba. Žodžiu, atleisk dėl netvarkos, dėžes nuo „iPad’ų“ čia sandėliuojame laikinai“, – rodydamas vieną iš tuščių kabinetų aiškina Sergejus.
Išsivirę kavos užsidarome susitikimų kambaryje, kur ketinu užduoti jau kurį laiką ramybės neduodantį klausimą: „Sergejau, kas vyksta?“
Per visą pažinties su „Ivolgamus“ / „Nordcurrent“ dešimtmetį, jie visada mielai priimdavo į svečius, bet dažniausiai važiuodavau tiesiog tam, kad pamatyčiau, su kokiais projektais dirbama ir išgerčiau kavos. Bendrovė iš esmės neieškojo dėmesio ir su lietuviška spauda bendraudavo labai retai.
Pastaruoju metu situacija visiškai pasikeitė. Apie „Nordcurrent“ galima perskaityti kažką naujo kartą ar du per mėnesį, juos kalbina ne tik IT ar žaidimų spauda, bet ir dienraščiai. Galvoje sukosi įvairios teorijos – nuo optimistinių minčių apie tai, kad ruošiamas koks nors mūsų rinkai skirtas projektas, iki pusiau pesimistinių, kad bendrovė ruošiama pardavimui. Atsakymas į šį klausimą buvo gerokai paprastesnis. „Mes ieškome darbuotojų ir plečiamės, kol turime vietos. Kai jos trūks, rasim kažką naujo ir vėl plėsimės“, – paaiškino S.Trofimovas.
– Kokie žmonės jus domina? Darbuotojai, partneriai, investuotojai?
– Na, mes, kaip žinai, labai „nekompaniška“ kompanija, nelabai ieškome partnerių, puikiai išsilaikome, esame savarankiški. Ne, mes ieškome darbuotojų. Mums jų trūksta. Daug.
– Trūksta programuotojų?
– Kaip bebūtų keista, ne. Dabar turime rimtų problemų su dailininkais. Programuotojai (triskart nusispjauna ir pastuksena į stalą) ateina pas mus, viskas su jais gerai, o va dailininkai... Na, irgi ateina, bet kol kas Lietuvoje jauni žmonės dar ne visai įsivaizduoja, ką turi sugebėti žaidimų dailininkas. Ta prasme, ateina koks vyrukas, kuris gali su „Photoshop“ padaryti tą patį, ką telefone atlieka „Instagram“. Na, užmesti „kaukę“, kažką iškirpti, pritaikyti filtrą... To negana.
 |
| Asm.archyvo nuotr./„Nordcurrent“ – vienas iš įkūrėjų Sergejus Trofimovas |
– Nejau situacija tokia prasta?
– Na, nenoriu suabsoliutinti, tiesiog tokią matau tendenciją. Pasitaiko ir įdomių žmonių. Neseniai įdarbinome vieną merginą, dailininkę, kuri, pasirodo, yra fizikė ir programuotoja. Tai sužinoję, mes sukūrėme naują eksperimentinę poziciją – ji jungs žaidimų lygius. Ten juk reikia turėti dailininko gyslelę, kad lygiai gražiai, sklandžiai jungtųsi, kartais turi kažką pakeisti, papildyti, nupiešti.
– Tai kiek turite darbuotojų?
– 45 ar 47 žmones.
– Visą kūrybinį procesą atliekate patys ar ieškotės pagalbos?
– Kalbant apie „outsource“, mes turime kelis žmones, su kuriais dirbame nuolat. Tarkim, turime vieną programuotoją iš prigimties, jis mums nuolat kuria kažką naujo, atlieka darbus, kurių mes nedarome studijoje.
Kalbu apie didžiulius ilgalaikius projektus, kurių gal ir nenorėtume vykdyti studijoje. Čia mes dirbame taip, lyg važiuotume provėžomis. Užduotys aiškios, taikomos laiko patikrintos praktikos ir t.t. Na, tai būtina, jei nenori švaistyti pinigų ir laiko. Tad tokiems dalykams samdome kažką iš šalies, štai, paskutinius metus jis dirba su įrankiais, reikalingais tam, kad mūsų žaidimus būtų galima žaisti tinkle, realiu laiku.
Aišku, kai pradedi kalbėti apie tarnybines stotis ir Lietuvą, tai atskira tema...
– Ką manote apie komandų samdymą?
– Pavienius, ne studijoje dirbančius žmones mes kartais samdome, bet labai nedaug – kaip minėjau, specifinių užduočių vykdymui. O su kitomis komandomis, žinoma, dirbame. Dabar turime dvi, iš kurių tiesiog užsakome žaidimus.
 |
| „GameOn“ nuotr./„Nordcurrent“ logotipas |
– Patys nebespėjate?
– Neturime galimybių. Visi mūsų žaidimai šiandien atrodo gerai, yra pelningi. Nėra tokių, kuriuos laikytume, nes jie atsiperka ir mes „išeiname ant nulio“. Visi projektai pelningi ir uždirba pinigus, todėl mums reikia daugybės žmonių, vien tam, kad rūpintumėmės žmonėmis, kurie jau žaidžia mūsų žaidimus. Pernai rugpjūtį mes supratome, kad reikia plėstis, persikėlėme čia, bet čia irgi komfortabiliai tilps daugiausiai 60 žmonių. Mums per mažai. Tada ir nutarėme ieškoti studijų išorėje.
– Su kuo dirbate? Vilniečiai, kauniečiai?
– Nelietuviai. Na, mes kreipėmės į kelias komandas ir tikėtina, kad ateityje kažkas iš to išeis, bet dabar mes dirbame su lenkais ir baltarusiais. Pirmus radome baltarusius. Žinojai, kad yra labai patogus traukinys į Minską? Vilniuje įsėdi septintą valandą ryto, dešimtą jau esi Minske, visą dieną dirbi, o septintą valandą vakaro sėdi į traukinį ir – namo. Tai va, mes taip suvažinėjome porą kartų, radome patrauklią studiją ir jie mums kuria „Happy Chef 2“.
O antrą studiją radome Lenkijoje. Tiksliau, susipažinome su jais konferencijoje „Gamescom“. Mūsų rinkodaros vadovas Aleksandras Bravve sudarė potencialių kandidatų sąrašą, mes su juo nuvažiavome į „Gamescom“, o vėliau sudėliojome taškus ant „i“ per „Casual Connect“ Kijeve ir galiausiai išsirinkome lenkus. Jie, tiesa, labiau patyrę nei baltarusiai žaidimų srityje.
– Ką tik paleidote „All Word Games“ žodžių žaidimą – ar pavyko startas?
– Taip, startas buvo šaunus. Tik blogai, kad truputį nesusitvarkėme su planais. Norėjome iškart, jau starto metu, turėti suderinamumą su visomis standartiškai naudojamomis kalbomis, bet nepavyko. Iš pradžių galvojome, kad sugebėsime, aš pats sėdau tvarkyti rusų kalbos, bet duomenų bazė kito taip dažnai, kad mečiau. Vėliau laikinai prie projekto perkėlėme vieną dizainerį, tai jis taip ir liko, iki šiol tvarko duomenų bazę.
Dabar ten per 90 tūkstančių žodžių. Jis juos visus peržiūri, išmėto keiksmažodžius, anachronizmus... Yra ką veikti. Tas pats ir su miestais. Rinkinyje yra žaidimas su miestais, jam irgi reikėjo surasti vieningą sistemą.
Pats žaidimas yra tikrų tikriausias „Freemium“, nors monetizacija vos griežtesnė nei įprasta. Taip pat ten naudojame savo triukus, su kuriais žaidėjai galėjo susidurti „101 in 1“, kai atsirakina išskirtiniai žaidimai ir juos gali nusipirkti tik tuo metu, o to nepadaręs niekada jų daugiau neišvysi. Šis triukas suteikia daugiau erdvės ir eksperimentams, dabar kaip tik ruošiame japoniškais motyvais paremtą žaidimą, jį pritaikysime ir „Android“ platformai.
– Ar tikite, kad „freemium“ yra ta tikroji ateitis, progreso pabaiga, geriausias įmanomas variantas?
– Ko gero, taip. Mano nuomone, viskas pasaulyje turi būti nemokama. Tai labai teisingas modelis, jis labai senas, bet jis yra ir mūsų ateitis. Pažiūrėkite į televizorių. Ten jau seniai tokia politika. Nori mokamo kanalo? Eik ir nusipirk, bet jei nenori pirkti, visada yra galimybė kažką žiūrėti nemokamai. Tai labai teisingas požiūris ir reikia jį vystyti toliau.
Mes esame vieni iš „freemium“ modelio taikymo pradininkų ir tuo labai didžiuojamės. Tiesą sakant, vien tai, kad labai anksti perėjome prie „freemium“, mums iki šiol suteikia kalną privalumų – juk mes viską žinome geriau nei kiti.
 |
| „GameOn“ nuotr./„Nordcurrent“ biure |
– Kuri platforma yra labiau moki – „Android“ ar „iOS“?
– Jos vienodos. Daugelis tyčiojas iš „Android“, esą tai neperspektyvi platforma, bet tai netiesa.
Procentinė mokių žaidėjų išraiška gal ir kalba „Apple“ naudai, tačiau dirbant su „Android“ galima palyginus nesunkiai suburti milžinišką žaidėjų skaičių, taigi galiausiai bent jau mūsų pajamos iš abiejų platformų gaunasi praktiškai vienodos.
– Planavote dirbti ir su „Kindle“. Kaip ten reikalai?
– Dirbame ir situacija ten labai gera. Jau senokai perkopėme milijono žaidėjų ribą.
Mes labai pataikėme pasirinkdami šią platformą. Ta prasme, kas turi „Kindle“? Tai žmonės, kurie pirko įrenginį knygų skaitymui, turėdami labai aiškius ketinimus jas pirkti. Vadinasi, kiekvienas „Kindle“ vartotojas turi paskyrą su mokėjimų duomenimis, tad jo sprendimą apsipirkti ir patį apsipirkimą teskiria vienas mygtuko paspaudimas. Be to, tai sąmoningi žmonės, jau ne kartą kažką pirkę internetu, o ir pačią skaityklę įsigiję tam, kad per ją leistų pinigus. Niekas neperka skaityklės kaip žaisliuko ar muzikos grotuvo.
Žodžiu, mes esame labai patenkinti „Amazon“ kaip platforma. Startuoti joje buvo labai geras sprendimas.
