Iš esmės, „Mario Tennis Aces“ menkai kuo skiriasi nuo kitų panašių žaidimų. Vos įjungę jį rasite keliolika žaidimo režimų, o tolimesni santykiai su žaidimu priklausys būtent nuo žaidėjo potraukio vienam jų. Rėžimų patrauklumas, be abejo, yra lygiagretus korte esančių žaidėjų meistriškumui. Jei visi žaidėjai panašaus lygio, žaisti bus smagu, jei kažkuris vienas yra labiau patyręs — ne.
Žaidime yra keturi pagrindiniai smūgio tipai, o taip pat ir papildomos, kiek sudėtingesnės mechanikos leidžiančios atlikti tam tikrus taktinius ar specialius veiksmus. Tam tikra prasme, žaidimas turi viską, ką turėtų standartinis teniso simuliatorius, tačiau žaismas praturtintas specialiais kiekvienam veikėjui būdingais judesiais.
Būtina paminėti ir žaidimui keliamus lūkesčius – „Mario Tennis Aces“ atrodo kaip „Mario Kart“, „Super Smash Bros“, bet pastarieji iš tiesų yra labiau vakarėlių, nei varžymosi žaidimai. Pavyzdžiui, „Mario Kart“ visuomet stengsis padėti tiems kurie atsilieka trasoje. Gale važiuojantys žaidėjai dažnai gauna ginklų, kurie ypač galingi ir pavojingi pirmaujantiems, kai tuo tarpu pirmaujantys gauna tenkintis menkaverčiais pinigėliais. Panašios mechanikos naudojamos ir „Super Smash Bros.“, o štai „Mario Tennis Aces“ yra visiška priešingybė ir kiekvienas siautėja lygiai tiek, kiek leidžia asmeniniai įgūdžiai ir reakcija.
Taigi, jei išgirdę apie „Mario Tennis Aces“ tikėjotės lengvos pramogos vasarai, kai kelionių ar lietingų dienų metu įsijungtumėte žaidimą, kad linksmai nužudyti pusvalandį, kitą – tai nebus pats geriausias pasirinkimas. Priešingai, „Mario Tennis Aces“ visu grožiu atsiskleidžia tik tada, kai pamiršę visą jo pūkuotą meilumą, esate nuteikęs žaisti rimtai.