„Mars One“ misijos tikslas – 2027 m. sukurti nuolatinę žmonių koloniją Marse ir taip pradėti Saulės sistemos kolonizavimą.
„Žmonės per pastarąjį tūkstantį metų apsigyveno visuose mūsų planetos žemynuose, o dabar yra metas atrasti kitą žemyną, kuris bus kitoje planetoje“, – sako B.Lansdorpas.
Tiesa, „Mars One“ programai netrūksta kritikos mokslo bendruomenėje – teigiama, kad programos vadovai neatsako į esminius klausimus, susijusius su kelione į Marsą, biudžetu ir daugeliu kitų dalykų, todėl esą mažai tikėtina, kad B.Lansdorpas pasieks savo tikslą.
Apie iššūkius ir misijos perspektyvas kalbame su „Mars One“ vadovu B.Lansdorpu, kuris penktadienį Vilniuje „Litexpo“ parodų rūmuose skaitys pranešimą.
– „Mars One“ kritikuojama dėl to, kad nėra atsakyta į kai kuriuos svarbius klausimus, pavyzdžiui, kokia bus leidimosi Marse raketos technologija, kuri saugiai ant Marso paviršiaus nuleis krovinį. Kaip ketinate tai padaryti?
– Jau buvo 7 techninės įrangos nuleidimai Marse – nuleisti marsaeigiai ir statiškos platformos. Mūsų sprendimas siųsti žmones tik į vieną pusę ir ten palikti reiškia, kad techninės įrangos reikia kur kas mažiau – jei norėtume žmones parskraidinti atgal, reikėtų daugiau įrangos, degalų ir t.t.
Mes manome, kad mūsų leidimosi sistemos turėtų nuleisti 2, 5 metrinės tonos. Tai NASA jau padarė daug kartų. Ko dar nėra, tai galimybės pasiekti 20/30 /40 tonų metre – to siekia NASA, kuri žada siųsti ir sugrąžinti žmones iš Marso. Mūsų misija įmanoma tik todėl, kad nereikia grąžinti žmonių atgal.
– Jūsų planuojamas biudžetas kelionei – 6 mlrd. dolerių, o NASA savo misijai į Marsą ketina skirti maždaug 80 mlrd. dolerių. Kaip ketinate sutilpti į tokią palyginti mažą pinigų sumą?
– Mes tikimės, kad mūsų misijos kaina sieks 6 milijardus, o NASA misija, mano žiniomis, turėtų kainuoti 65 mlrd. dolerių. Kaip ir minėjau, labai svarbus dalykas yra tai, kad žmonės į „Mars One“ vyks visam laikui.
Kadangi NASA nori astronautus sugrąžinti, ji turėtų išvystyti galimybę pakelti raketas iš kitų planetų, o tam reikia naujų paleidimo sistemų, kurios būtų žymiai saugesnės nei ankstesnių Mėnulio misijų. Be to, mūsų organizacija maža, o NASA turi didelę struktūrą ir daug priežiūros institucijų ir visa tai papildomai kainuoja. „Mars One“ nesusiduria su tokiomis problemomis, todėl mūsų biudžetas gali būti mažesnis.
– Kaip rodo nepavykę pastarųjų metų krovinių kėlimai į kosmosą, kurių metu sprogo raketos su kroviniais, kosminės technologijos nėra saugios. Nors nepavykusiuose skrydžiuose nebuvo žmonių, tačiau nesėkmės rodo, kad kosmoso technologijoms trūksta saugumo. Kas gali garantuoti, kad astronautai po 7 mėnesių skrydžio tikrai pasieks Marsą?
Nemanau, kad apskritai egzistuoja toks dalykas, kaip saugi žmonių misija į Marsą.
– Didžiausia rizika yra pakilimo ir nusileidimo metu, pats skrydis nėra pavojingas. Tačiau sutinku, kad rizikų yra.
Nemanau, kad apskritai egzistuoja toks dalykas, kaip saugi žmonių misija į Marsą. Nesvarbu, ar saugią misiją žadėtume mes, ar NASA, ar Kinijos kosmoso agentūra – tie, kas taip sako – meluoja. Visi kosminiai skrydžiai yra rizikingi.
Tačiau mes galime padaryti, kad misija būtų saugesnė. Pirmiausiai mes turime nugabenti 8 tuščius krovinius į Marsą su tokia pat technologija, kuria keliaus žmonės, taigi turėsime geresnes sąlygas įsitikinti saugumu nei, pavyzdžiui, nusileidimo į Mėnulį metu. Kai Buzzas Aldrinas ir Neilas Armstrongas leidosi Mėnulyje, tai buvo pirmasis kartas. Be to, prieš jų skrydį pakilimo sistemos niekuomet nebuvo išmėgintos Mėnulyje.
Bus rizikų, bet nemanau, kad jos yra problema. Svarbu, kad būtume labai sąžiningi ir apie riziką visiems kandidatams, žiūrovams ir investuotojams aiškiai pasakytume. Jie visi turi žinoti riziką ir nuspręsti, ar nori būti šios idėjos dalimi. Tol, kol esame atviri, rizika neturi stabdyti misijos į Marsą.
– Skelbiama, kad „Mars One“ atrankoje dalyvavo tūkstančiai žmonių. Koks bendras bruožas visus vienijo?
– Tai labai skirtingi žmonės – įvairiausio amžiaus, iš įvairių regionų ir įvairių profesijų. Vienas bendras dalykas tarp jų – šie žmonės turi tyrėjų geną.
Čia galėčiau pateikti paralelių su žmonijos istorija – anksčiau vieni žmonės norėjo keliauti iš Europos į Australiją, o kiti – ne. Tai buvo įvairių profesijų žmonės ir jie keliavo negalvodami, kad galės sugrįžti. Su kelione į Marsą viskas labai panašu. Į kosmosą turi keliauti tie, kas geba palikti dalykus už savęs ir pradėti naujus.
Aš žmonijos istorijoje matau daug paralelių su mūsų misija. Bet yra ir skirtumų. Jei praėjusio amžiaus pradžioje migravote iš Lietuvos į Australiją, negalėjote paskambinti draugams ar šeimai – vienintelis būdas bendrauti buvo laiškas, kuris į Australiją vyko du mėnesius, ir dar du mėnesius iš jos.
Iš Marso mes galėsime siųsti „WhatsApp“ žinutes, galėsime siųsti el. laiškus ir už 40 min. gauti atsakymą. Taigi jie bus kur kas toliau nei bet kurie iki šiol iš Žemėje migravę žmonės, tačiau galimybės komunikuoti bus didesnės nei prieš 75 metus tarp Australijos ir Europos.
– Ar pats vyktumėte į Marsą?
Iš Marso mes galėsime siųsti „WhatsApp“ žinutes, galėsime siųsti el. laiškus ir už 40 min. gauti atsakymą.
– Aš „Mars One“ idėją puoselėti pradėjau todėl, kad norėjau į Marsą. Prie idėjos ėmiau dirbti 1997 metais ir visada galvojau, kad nukeliavęs Marse ir pasilikčiau. Aš manau, kad kvaila būtų siųsti žmones, kurie nori grįžti – tai pinigų švaistymas ir didelė rizika.
Pats nedalyvausiu vienoje iš pirmųjų misijų – esu nekvalifikuotas ir netinka mano psichologija: esu nekantrus, užsispyręs ir greitai suirztu. Tai geri bruožai verslininkui, bet ne kolonizatoriui.
Kelionei į Marsą reikia labai tolerantiškų, kantrių žmonių. Bet gal kai Marse jau bus 20–30 žmonių ir įtikinsiu savo merginą keliauti kartu, atvyksiu ir aš.
– Kaip manote, kokios galimybės kolonizuoti kitas Saulės sistemos planetas? Ar Marsas dabar yra vienintelė alternatyva?
– Marsas yra mažiausiai priešiška planeta žmonėms – Marse yra tinkama gravitacija, tokios pat trukmės diena ir pan. Kai įsikursime Marse, tada bus galima galvoti apie kitas vietas. Tas pats bus ir su kosmoso tyrimais. Kai būsime Marse, galvosime apie Venerą ar vieną iš Jupiterio palydovų. Tokiu būdu visada tęsime savo kelionę į nežinomybę.
Nepamirškite, kai Kolumbas keliavo į Vakarus, jis galvojo, kad keliavo į Indiją, jis rado žemyną, apie kurį niekas nežinojo. Ir mūsų ekspedicija bus panaši. Tik Apie Marsą jau žinome daugiau, nei Kolumbas apie Indiją.
