Tenka pripažinti, kad vanduo šiame ežere yra itin šaltas ir smarkiai prisotintas druskų, tad veikiausiai netinkamas gyvybei mums pažįstamu pavidalu. Tačiau šis atradimas neabejotinai paskatins ir kitų, gilesnių vandens sluoksnių, kurie galėtų būti svetingesni gyvybei, paieškas. „Tai yra labai džiuginantis rezultatas: turime pirmo sūraus vandens telkinio Marse požymių“, – sakė Pietvakarių tyrimų instituto (JAV) geofizikas Davidas Stillmanas.
Ežeras primena tokius ežerus, kokie plyti po kelių kilometrų storio ledo sluoksniu Antarktidoje ar Grenlandijoje ir yra kanalais sujungtas su kitais telkiniais, sakė Londono Imperatoriškojo koledžo (JK) geofizikas Martinas Siegertas, vadovaujantis projektui, kurio tikslas yra prasigręžti į poledinį Elsvorto ežerą vakarinėje Antarktidos dalyje. „Tai atvers labai įdomią Marso mokslinių tyrimų sritį“, – sakė mokslininkas.
Manoma, kad prieš milijardus metų vanduo laisvai tekėjo Marso paviršiumi – tuo metu Raudonojoje planetoje buvo storesnė atmosfera, tad buvo šilčiau. Ši vandens tėkmė galėjo išgraužti vagas ir kanalus, kurie iki šiol yra matomi. Tačiau dabartinis žemas atmosferos slėgis reiškia, kad bet koks paviršiuje atsiradęs skystas vanduo tiesiog išgaruotų. Vanduo Marso paviršiuje (ašigaliuose) gali išsilaikyti paviršinių ir giliau esančių ledo telkinių pavidalu. Kai kuriuos iš šių telkinių jau sužymėjo ir įvertino instrumentas MARSIS (Mars Advanced Radar for Subsurface and Ionospheric Sounding), sumontuotas Europos kosmoso agentūros 2003 m. paleistame „Mars Express“ zonde, besisukančiame Marso atmosferoje.
MARSIS Raudonosios planetos paviršių apšaudo radijo bangų impulsais ir klausosi jų atspindžių. Kai kurios bangos atsispindi tiesiai nuo paviršiaus, bet kai kurios prasiskverbia net 3 km gilyn ir gali būti atspindimos tik ties dviejų labai skirtingų giliųjų sluoksnių – pavyzdžiui, ledo ir uolienos – sandūra.
Po keleto misijos vykdymo metų MARSIS mokslininkai pradėjo pastebėti nedidelius, ryškius atspindžius, užfiksuotus po pietų ašigalio ledo kepure – atspindžiai buvo tokie ryškūs, kad jie galėjo rodyti ne tik po ledu lytinčias uolienas, bet ir skystą vandenį. Tuokart mokslininkai suabejojo pastebėtų signalų tikrumu, nes jie buvo fiksuojami ne kiekvieno praskridimo virš pietų ašigalio metu.
Vėliau mokslininkai susivokė, kad kosminio zondo kompiuteris, norėdamas sumažinti į Žemę siunčiamo duomenų srauto apimtis, suvidurkindavo kelių greta esančių taškų ryškumo reikšmes, tokiu būdu paslėpdamas kai kurias ryškias anomalijas. „Nematėme to, kas buvo tiesiai po mūsų nosimis“, – sakė pagrindinis MARSIS tyrėjas Roberto Orosei, atstovaujantis Italijos Nacionaliniam astrofizikos institutui.
Norėdami išspręsti šią problemą, mokslininkai nurodė „Mars Express“ atmintinėje kaupti neapdorotus duomenis apie pačius įdomiausius Marso regionus. Tokiu būdu tarp 2012 ir 2015 metų per 29 praskridimus virš pietų ašigalio buvo patvirtinta, kad ryškūs atspindžiai yra ne matavimo klaida. Pats ryškiausias plotas, esantis 9º atstumu nuo ašigalio, yra 1,5 km gylyje po ledu, jo skersmuo yra 20 kilometrų, skelbia R.Orosei su kolegomis.
Vien radaro signalo ryškumas nėra pakankamas kriterijus skelbti, kad aptiktas vanduo. Kitą dalį duomenų pateikė atspindinčiosios medžiagos dielektrinė skvarba – gebėjimas išlaikyti energiją elektriniame lauke. Vandens dielektrinė skvarba yra didesnė nei uolienų ar ledo. Dielektrinės skvarbos apskaičiavimui reikia žinoti ryšių plotų atspindimo signalo stiprumą – mokslininkai iš MARSIS duomenų tą galėjo nustatyti tik apytiksliai. Tačiau jie gali aiškiai pasakyti, kad šio plotelio dielektrinė skvarba yra didesnė nei bet kurioje kitoje Marso vietovėje, be to, ji buvo palyginta su Žemės poledinių ežerų atitinkamu rodikliu. Nors mokslininkai neturi galimybės pasakyti, koks yra skysto vandens Marse gylis, R.Orosei tvirtina, kad tai yra kur kas daugiau nei plonas sluoksnelis.
Tiesa, tokia MARSIS duomenų interpretacija tiki ne visi. „Sakyčiau, kad interpretacija yra tikėtina, tačiau tikrai ne neabejotina“, – sakė MARSIS projekto mokslininkas Jeffrey Playtas, dirbantis NASA Reaktyvinių variklių laboratorijoje (JAV) ir prie pastarojo mokslinio darbo vykdymo neprisidėjęs.
Mat vandens egzistavimą po Marso pietų ašigaliu paaiškinti nėra paprasta. Žemės ašigaliuose poledinio vandens užšalimo temperatūrą smarkiai sumažina jį spaudžiančio ledo sukuriamas slėgis, be to, iš apačios jį šildo geoterminės kilmės šilumos šaltiniai. Tačiau Marso viduje geologinė veikla nevyksta – planeta yra negyva ir iš vidaus šilumos praktiškai neskleidžia. Įvertinus silpną šios planetos gravitaciją 1,5 km storio ledo sluoksnis užšalimo temperatūrą sumažintų ne taip jau stipriai. R.Orosei įtaria, kad pagrindinį darbą žeminant užšalimo temperatūrą Marso vandenyje atlieka didžiulė druskų – ypač perchloratų – koncentracija. Perchloratų buvo rasta Marso paviršiuje. „Tai yra mūsų pagrindiniai įtariamieji“, – sakė Italijos mokslininkas.
Didžiulės druskų koncentracijos ir kelių dešimčių laipsnių žemiau nulio temperatūra nėra labai draugiška bet kokiai gyvybės formai. „Jeigu Marso gyvybė būtų bent kiek panaši į žemietišką, tai ten yra per šalta ir per sūru“, – sakė D.Stillmanas. Tačiau šio ežero atradimas paskatins mokslininkus ieškoti toliau: galbūt po ledu yra daugiau ežerų, galbūt jie susijungę, galbūt vandens esama giliau, kur slėgis aukštesnis.
Yra tikimybės vandens atrasti ir žemesnėse, šiltesnėse Marso platumose – ten sąlygos mikrobinei gyvybei būtų kiek palankesnės, sakė Paryžiaus Saclay universiteto mokslininkė Valèrie Ciarletti, kurianti radarą „ExoMars“ marsaeigiui, kurį Europos kosmoso agentūra link Marso ketina paleisti 2020 metais.
Su pilna tyrimo ataskaita galima susipažinti šiuo adresu.
