Kuomet naujas terapinis metodas, įrenginys ar procedūra veikia ne geriau nei anksčiau sukurtos alternatyvos, jis yra vadinamas „medicininiu žingsniu atgal“. Tokios diskredituotos praktikos yra itin svarbus barjeras, trukdantis siekti efektyvesnės ir pigesnės sveikatos apsaugos. Tačiau tokių žingsnių atgal identifikavimas yra stebėtinai sudėtingas procesas, kurio imamasi itin retai.
Tačiau neseniai buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo sudaryti aiškų „medicininių žingsnių atgal“ sąrašą – mokslininkų nustatytus pažangos ne į tą pusę kriterijus atitiko net 400 įrenginių, terapijos būdų ir procedūrų.
„Tikimės, kad mūsų platūs rezultatai taps pradiniu tašku mokslininkams, įstatymų leidėjams ir mokesčių mokėtojams, kurie nori turėti sąrašą medicininių praktikų, kurios veikiausiai neturės jokios naudos“, – sakė Oregono Sveikatos ir mokslų universiteto (JAV) hematologas-onkologas Vinay'us Prasadas, padėjęs sukurti terminą „medicininis žingsnis atgal“ (angl. medical reversal).
Tyrimo rezultatai grindžiami per pastaruosius 15 metų vykdytais randomizuotais klinikiniais tyrimais – tokiais tyrimais mokslininkai siekia sumažinti žmogiško faktoriaus įtaką rezultatų vertinimui. Peržvelgę 3000 straipsnių, publikuotų trijuose aukštos reputacijos JAV ir JK medicininiuose žurnaluose, autoriai rado 396 tokius žingsnius atgal.
Nors problemų nustatyta visose medicinos disciplinose, širdies ir kraujotakos ligų gydyme problemų aptikta daugiausiai – net penktadalis visų nepagrįstų gydymo būdų priskirtini kardiologijos sričiai. Toliau rikiuojasi prevencinė medicina ir intensyvi slauga.
Vertinant bendrai aiškėja, kad daugiausiai „žingsnių atgal“ yra susiję su gydymu vaistais – 33 procentai. Medicininės procedūros yra antroje vietoje (20 proc.), vitaminai ir maisto papildai atsidūrė trečioje vietoje (13 procentų).
Toks sąrašas neturėtų per daug stebinti įvertinus tai, kiek jau žinome apie medicinos istorijoje įrašytas klaidas. Pavyzdžiui, XX a. pabaigoje mirtys dėl staigaus širdies sustojimo buvo vertinamos kaip „pasaulinė visuomenės sveikatos problema“. Buvo manoma, kad didžioji dalis šių atvejų buvo nulemti nereguliaraus širdies ritmo, todėl buvo sukurta nauja antiaritminių vaistų karta.
„Kardiologai pradėjo plačiai taikyti ir daugeliui pacientų skirti šiuos vaistus“, – dar 2011 m. publikuotame mokslo darbe aiškino V.Prasadas.
„Praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje buvo vykdomas Širdies antiaritminės supresijos tyrimas (CAST), kuriuo buvo vertinamas dažnai taikomos praktikos saugumas. Įdomu tai, kad tiriamųjų atranką tyrimui slopino patys gydytojai, kurie atsisakė leisti įtraukti jų pacientus į randomizacijos procesą, kuomet pacientui kildavo 50 proc. rizika negauti tų vaistų“.
Bet galų gale tyrimas buvo atliktas ir nustatyta, kad mirties rizika vartojant tuos vaistus yra netgi didesnė nei vartojant placebo.
„Kai įdiegiama kokia nors medicininė praktika, būna labai sunku įtikinti jos taikytojus tos praktikos atsisakyti. Todėl siekiant naujus gydymo būdus išbandyti kruopščiau dar iki plataus tų gydymo būdų taikymo pradžios galėtume sumažinti medicininių žingsnių atgal kiekį visuotinai taikomoje praktikoje ir apsisaugoti nuo nereikalingos žalos pacientams“, – aiškino V.Prasadas.
Ir nors ne visi šie medicininiai žingsniai atgal yra mirtini, jie visi iki vieno yra mažų mažiausiai nereikalingų išlaidų priežastis. Paskaičiuota, kad JAV sveikatos draudimo sistemai „Medicare“ tokios nereikalingos paslaugos kainavo nuo 1,9 iki 8,5 mlrd. JAV dolerių.
„Tokiose šalyse, kaip JAV, kur išlaidos sveikatos apsaugai nuo 2013 iki 2015 metų išaugo 20 procentų ir vien vaistų kaina viršijo bendras išlaidas sveikatos apsaugai, neefektyvių (ir galimai žalingų) vaistų bei terapijų identifikavimas ir taikymo nutraukimas yra itin svarbus“, – rašė tyrimo autoriai.
Tyrimo rezultatus galima rasti žurnale „eLife“.
