Kitaip tariant, turime tuos pačius kompiuterius, tik sukištus į šiek tiek mažesnę, ant riešo segėti tinkamą formą. O tos vizijos – kompiuterizuotų marškinėlių, striukų kaip iš filmo „Atgal į ateitį“, kompiuterizuotų kelnių su kondicionieriumi ir kitokių fantastiškų drabužių – kol kas taip ir liko fantazijomis. Jeigu tik nepažvelgsime toliau, nei siūlo dabartiniai technologijų milžinai.
Metų pradžioje vykusioje technologijų parodoje „CES 2017“ paaiškėjo, kad dėvimieji kompiuteriai (arba, galbūt, tiksliau būtų sakyti „išmanioji apranga“) labiau yra ne įprastinių technologijų, o būtent aprangos arba specializuotų gamintojų bandoma niša. Štai „Polar“, mums labiau žinomi kaip ganėtinai protingų ir patvarių laikrodžių gamintojai, dabar gamina ir sportininko būklę stebinčius išmaniuosius marškinėlius, o sportininkams skirtos aprangos gamintojai „Under Armour“ gamina ir išmaniuosius sportbačius, kurie skirti sportuojančių asmenų būklei stebėti (daugiausia – nuovargiui registruoti). Kitų gamintojų apranga registruoja judesius ir ją ketinama pritaikyti judesiui virtualioje realybėje fiksuoti, o dar kiek jų liko nepamatytų!
Tad, po 15 metų nuo pirmųjų pažadų, pradėjo rastis ir pirmosios „drabužinės“ išmanumo realizacijos. O kur dar įvairūs „garažiniai“, laboratoriniai ir universitetiniai projektai, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neatskiriami nuo mokslinės fantastikos...
Vieną iš tokių universitetinių projektų vysto Teresa Lamb – Niujorko universiteto magistrantė, kuri kitą šeštadienį Vilniuje, konferencijoje „TEDxVilnius“, pasidalys žiniomis apie, atrodytų, nesuderinamus dalykus – tekstilę ir kompiuterius.
Šiandienos „dėvimųjų kompiuterių“ srityje dominuojantys gaminiai – visi tie išmanieji laikrodžiai ir apyrankės – yra tik tarpinė stotelė. Iš tiesų dėvimi kompiuteriai, kuriuos mes suvoktume daugiau kaip drabužį, o ne kaip kompiuterį, vis dar yra tikslas. Tik dar ganėtinai tolimas. Mat net ir tie dabartiniai kompiuterizuoti elementai marškinėliuose ir batuose kol kas realizuojami akivaizdžiai išsiskiriančio skaitmeninio komponento pavidalu. O T.Lamb paaiškino, ką reikia padaryti siekiant, kad kompiuteris būtų iš tiesų „įaustas“. „Dėvimieji kompiuteriai neišplis, netaps visur naudojamais tol, kol netaps nematomais. Bet dar praeis nemažai laiko, kol pradėsime dėvėti išaustą elektroniką ir tai mums atrodys natūralu“, – sakė T.Lamb.
Pati mergina šiuo metu užsiima magistrantūros tezei Niujorko universitete skirtu darbu – kuria sunkiai klasifikuojamą prietaisą, kuris mezgimą paverčia muzika. Mat mezgimas yra ritmingas procesas, o T.Lamb sukurtas ant rankos tarsi ilga odinė pirštinė maunamas prietaisas tuos ritmingus judesius konvertuoja į muziką. Tad jos dėvimųjų kompiuterių sąvokos supratimas yra šiek tiek kitoks nei, tarkime, „Samsung“ ar „Apple“. „Pradinis projekto tikslas buvo paskatinti žmones susimąstyti apie rankdarbių ateitį, apie tai, kokia bus rankdarbių vieta ateityje“, – sakė T.Lamb, dabar pradėjusi kurti ir labiau prieinamą, mažesnę ir paprastesnę įrenginio versiją, kurią žmonės galėtų išbandyti patys.
„Manau, reikėtų susimąstyti, ką tokie dėvimieji kompiuteriai darytų, kokią funkciją jie atliktų. Šiuo metu daugiausia į dėvimųjų kompiuterių kategoriją pretenduojančių kompiuterių atlieka su sveikata ir sportu susijusias funkcijas. Bet, manau, po penkerių ar dešimties metų jau galima bus pamatyti ką nors panašaus. Viskas labai jau greitai keičiasi“, – sakė T.Lamb.
„TEDxVilnius“ pranešėja mano, kad dėvimieji kompiuteriai taps ta veiklos sritimi, kuri suvienys tradiciškai aprangos ir tradiciškai technologijų rinkose dirbančias bendroves, tai bus paskata kurti bendrus produktus, kurie ne tik atliks technologinę funkciją, bet drauge tai bus ir aiški mados deklaracija. „Nemanau, kad šioje rinkoje, tarkim, „Sony“ būtų kuo nors pranašesni už „Nike“ ar atvirkščiai“, – sakė T.Lamb.
Bet tikrieji dėvimųjų kompiuterių pionieriai, anot T.Lamb, iš tikrųjų bus ne IT ir ne aprangos bendrovės, o medžiagotyrininkai – būtent jų darbai lems naujos kartos kompiuterių sėkmę, nes tik jie galės užtikrinti, kad elektronika iš tiesų bus nematoma, nejuntama ir įausta tiesiai į aprangą.
Kitas dalykas, be kurio neapsieisime norėdami, kad kompiuterizuoti marškinėliai nesiskirtų nuo įprastinių – tai naujos vartotojo sąsajos. „Žmonės dabar labai prisirišę prie vaizdo po stikleliu, prie grafinės vartotojo sąsajos, bet manau, kad galima labai daug ko išmokti naudojantis vien lytėjimo jusle. Ir mane pačią tai labai domina“, – sakė T.Lamb.