Franzas von Gruithuisenas gyveno XVIII ir XIX a. sandūroje. Tuo metu skirtingos mokslo šakos nebuvo tokios specializuotos, kokios yra dabar, todėl Gruithuiseno pasiekimai yra išsimėtę po fiziką, mediciną ir astronomiją. Jis sukūrė naują metodą, kaip šlapimo pūslės akmenis pašalinti per šlaplę. Jis taip pat ištobulino tam skirtus įrankius, kurių pagrindu sukurta įranga naudojama iki šiol. Jo pasiekimai urologijos srityje iš tikrųjų yra labai reikšmingi.
Tačiau, nepaisant to, kad jis buvo medikas, vėliau F. van Gruithuisenas tapo Miuncheno universiteto astronomijos profesoriumi. 1826 metais tai net nelabai kėlė nuostabą – mokslininkas yra mokslininkas.
Savo teleskopu F. van Gruithuisenas ypač atidžiai stebėjo Mėnulį, kur, netoli Schröterio kraterio pastebėjo miestą. F. van Gruithuisenas jį pavadino Valverku (Wallwerk). Graži gyvenvietė turėjo siauras gatveles, bet pakankamai neblogai išvystytą infrastruktūrą, antenas ir apžvalgos bokštus. Žinoma, F. van Gruithuisenas negalėjo šio miesto nufotografuoti, bet jį nupiešė.
Savo pastebėjimus apie Valverką Gruithuisenas publikavo 1824 metais ir iš karto susilaukė kitų astronomų kritikos. Visų pirma, jei Mėnulyje būtų miestas, tai ne Gruithuisenui jį krikštyti savais vardais. Antra, jokio miesto ten nėra – geresni teleskopai ten nieko neparodo.
Ir, žinoma, ten miesto nėra. Tačiau tai, kas dabar atrodo kaip absurdiška nesąmonė, tada buvo tik aktyvi mokslinė polemika. Argumentai prieš argumentus, įrodymai prieš įrodymus. Dabar daug kas juokiasi iš Valverko ir net laiko F. van Gruithuiseną kvailiu. Tačiau mes žinome, kad jis buvo labai protingas mokslininkas. Vienintelis privalumas, kurį mes turime, yra laikas.
Studijuodami istoriją privalote suprasti kontekstą. F. van Gruithuiseno idėjos mums atrodo kvailos, nes mes žinome tai, kas buvo išsiaiškinta per tą 1824–2019 metų laikotarpį. Mokslininkas žinojo tik tai, ką matė, galėjo išmatuoti ir stebėti. Tai, beje, nėra taip lengva. O drąsi hipotezė buvo atradimo troškimas ir tiesiog klaidinga įrodymų interpretacija. F. van Gruithuisenas Valverką piešė dar 1822 metais, 1824 metais publikavo mokslinį darbą apie miestą Mėnulyje, o jau 1826 metais tapo astronomijos profesoriumi. Tai, kuo mes tikime šiandien, jau kitai kartai skambės kaip dar didesnė nesąmonė nei miestas Mėnulyje.
Tiesa, astronomas matė žiburius Veneroje ir manė, kad taip vietiniai gyventojai švenčia savo šventes. Jis taip pat teigė, kad dėl palyginti nedidelio atstumo tarp Veneros ir Saulės, ten turėtų vešėti tankios džiunglės.