Išsamią informaciją apie tai paskelbė Tarptautinė meteoritų draugija savo duomenų bazėje.
Oficialus meteoritų šeimos narys
Ankstyvieji Jungtinės Karalystės mokslininkų darbai rodo, kad Vinškomo objektas atsirado pačioje Saulės sistemos pradžioje, maždaug prieš 4,6 mlrd. metų. Dėl to jis yra itin vertingas – neabejotinai tai svarbiausia kada nors Didžiojoje Britanijoje nukritusi ir surasta kosminė uoliena.
Oficiali klasifikacija iš esmės reiškia, kad šių metų pradžioje paimta tamsiai pilkos spalvos medžiaga dabar yra visiškai pripažinta kaip meteoritinė, o tai taip pat reiškia, kad jai apibūdinti gali būti vartojamas pavadinimas Vinškomas (Winchcombe).
Įrašas duomenų bazėje primena gimimo liudijimą. Jame pasakojama apie kritimą, kurį stebėjo daugybė kamerų ir liudininkų, paieškos procesą, taip pat pateikiami pirminiai teiginiai apie Vinškomo cheminę sudėtį.
Londono Gamtos istorijos muziejaus (NHM) vadovaujami mokslininkai teigia, kad meteoritas, kurį sudaro 548 g smulkių akmenukų ir miltelių, priklauso CM2 anglinių chondritų grupei.
„Angliniai chondritai yra seniausios ir primityviausios nežemiškos medžiagos, kurias galime tyrinėti“, – BBC portalui sakė NHM daktaras Ashley Kingas.
„Akivaizdu, kad prieš 4,6 mlrd. metų mūsų čia nebuvo, todėl šie meteoritai mums padeda pamatyti, kokios medžiagos ten buvo ir kaip tos medžiagos pradėjo jungtis, kad susidarytų planetos“, – sakė jis BBC „World Service“ laidai „Science In Action“.
Vinškomas daugiausia sudarytas iš filosilikatų, arba molio. Tai mineralai, susidarantys silikatinėse uolienose, kai jos susilieja su vandeniu.
Padės aiškinantis žmonijos kilmę
Biologinės veiklos pėdsakų Žemėje turime tik praėjus beveik milijardui metų nuo Saulės sistemos susiformavimo, tačiau tokių meteoritų tyrimai gali mums padėti sužinoti, kokios cheminės „žaliavos“ paskatino gyvybės atsiradimą mūsų planetoje.
Beveik viskas, kas buvo rasta Kotsvoldo miestelyje ir jo apylinkėse, dabar yra nacionalinėje NHM kolekcijoje. Privačiose rankose tikriausiai yra tik apie 100 g meteorito liekanų.
Analizė rodo, kad vasario 28 d. į atmosferos viršų patekęs objektas galėjo sverti 50–60 kg, o jo skersmuo siekė kelias dešimtis cm. Labai maža jo dalis išgyveno ugninį nusileidimą į žemę.
