Šia žinia socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo jo sūnus, žinomas šalies ekonomistas Žygimantas Mauricas.
„Mykolas man buvo ne tik mylimas ir mylintis tėtis, bet ir labai brangus bei artimas draugas, su kuriuo patyrėme daugybę įdomių akimirkų. Mano tėvelio kelionė šioje žemėje truko 75 metus. Ir nors Mykolo gyvenimas nebuvo pilnas metų, bet metai, kuriuos jis gyveno, buvo pilni gyvenimo“, – rašė jis.
M.Mauricas savo karjerą paskyrė biotechnologijos mokslams – nuo 1973 iki 1985 dirbo Biochemijos institute, 1985–2003 Biotechnologijos instituto (iki 1996 veikė kitais pavadinimais) Imunologijos skyriaus vadovas, rašoma Visuotinėje Lietuvių enciklopedijoje.
Nuo 2003 iki 2007 jis buvo Imunologijos instituto direktoriaus pavaduotojas, 2007–2010 direktorius.
Nuo 2010 iki 2013 m. Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Inovatyvios medicinos centro direktoriaus pavaduotojas mokslui, o nuo 2013 šio centro Imunologijos skyriaus vedėjas; vyriausiasis mokslo darbuotojas.
M.Mauricas taip pat buvo Lietuvos imunologų draugijos viceprezidentas (1998–2012), o nuo 2012 iki 2016 m. – prezidentas.
Jis taip pat reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos biotechnologijos pramonės vystymo, kuriant rekombinantinius citokinus ir vertinant jų biologinį aktyvumą.
Per karjerą M.Mauricas paskelbė apie 50 mokslinių straipsnių, su kitais kolegomis užregistravo 5 patentus.
2004 m. kartu su Vladu Bumeliu, Jonu Henriku Pesliaku ir Vytautu Naktiniu gavo Lietuvos mokslo premiją už darbų ciklą „Terapiniai rekombinantiniai baltymai ir jų panaudojimas medicinoje (1983–2003 m.)“
