Pietų Atlanto anomalija (South Atlantic Anomaly – SAA) yra taškas, kur Van Allen radiacijos juostos – Žemę gaubiantys elektringų dalelių žiedai – labiausiai prisiartina prie planetos paviršiaus. Kai šeštajame XX a. dešimtmetyje šios juostos buvo atrastos, mokslininkai įtarė, kad SAA gali kelti tam tikrą pavojų.
Suprantama, erdvėlaivių elektronikai sudėtingėjant, daugėjo ir problemų. Erdvėlaiviuose astronautai pastebėjo, kad skrendant virš anomalijos, jų nešiojamieji kompiuteriai kartais užlūždavo, jie regėdavo keistus blyksnius akyse. Kai kurie erdvėlaiviai, pavyzdžiui, „Hubble“ teleskopas, yra užprogramuoti išjungti savo jautrius prietaisus, kad šie nenukentėtų, skrendant per SAA.
Pavojingas nardymas
Riccardo Campana iš Nacionalinio astrofizikos instituto Bolonėje, Italijoje, ir jo kolegos kuria kosminį teleskopą, kurio orbita drieksis per žemesniąją, gerai neištirtą pavojingos zonos sritį. „Dauguma radiacijos modelių, naudojamų, kosminių misijų planavimui, yra paremti aukštų platumų, didelio kampo stebėjimų ekstrapoliacijomis,“ – sako R. Campana. Tai daro juos mažiau tinkamais kitokioms orbitoms.
siekdami geriau įvertinti riziką, jie analizavo radiacijos duomenis iš rentgeno spindulius stebinčio palydovo „BeppoSAX“, aktyviai veikusio nuo 1996 iki 2003 metų. Jo orbita buvo panaši į planuojamo naujo teleskopo, o tai reiškia, kad jis periodiškai pranerdavo per SAA pakraštį – ir turėjo radiacijos jutiklius.
Pasirodė, kad radiacijos lygis žemesniuosiuose SAA sluoksniuose daug mažesnis, nei aukščiau esančiuose sluoksniuose. Taip pat išvydo, kad anomalija palengva juda į vakarus. Tai atitinka kito palydovo, tyrusio centrinį SAA regioną, surinktus duomenis, išanalizuotus 2009 metais. „BeppoSAX“ duomenys dabar gali būti pridėti prie egzistuojančių regiono žemėlapių, ir suteikti išsamesnį vaizdą.
