„Akies judesius tyrinėja daugybė mokslininkų. Vis dėlto tik nedaugelis domisi vien tik mirksėjimu. Dažniausiai apsiribojama aiškinimu, kad mirksėjimas skirtas sudrėkinti akį. Tačiau iki šiol taip ir nebuvo aišku, kodėl mirksime taip dažnai“, – dėsto Osakos universiteto Japonijoje profesorius Tamami Nakano.
Norėdamas nustatyti priežastį, kodėl taip dažnai mirksime, T. Nakano su kolegomis atliko tyrimą. Pirmiausia buvo paprašyta studentų, prijungtų prie funkcinio magnetinio rezonanso aparatūros, pusvalandį žiūrėti komediją „Ponas Bynas“. Šis filmas buvo pasirinktas dėl to, kad jo siužetą paprasta sekti ir be garso. Tuomet mokslininkai suskaičiavo studentų akies mirksnių kiekį, išmatuodami studento akies vyzdžio dydį. Mirksint vyzdžio dydis – nulinis.
Išanalizavęs duomenis, T. Nakano su kolegomis padarė išvadą, kad kai mirksime, atlikdami kokią nors užduotį, ilsiname smegenis, rašo nbcnews.com.
Kai įsijaučiame į kokią nors užduotį, kaip, pavyzdžiui, filmo peržiūra, mūsų smegenų dėmesio tinklai yra aktyvūs. Kitaip tariant, veikia „dėmesio sukaupimo“ režimu. Kadaise mokslininkai buvo įsitikinę, kad kai mes užsiimame kokia nors veikla, kitas smegenų tinklas, vadinamasis „svajojimo“ (angl. „default network“ , jis veikia, kai smegenys atsipalaiduoja) veikia ir toliau, tačiau mažesniu stiprumu.
Mokslininkai atskleidė, kad atliekant užduotis mūsų smegenys iš „svajojimo tinklo“ persijungia į „dėmesio sukaupimo“ režimą (už veiklą atsakingą, atliekant užduotis susikaupimą palengvinančią smegenų sistemą). Trumpiau tariant, smegenys dirba arba vienu, arba kitu režimu.
Tamami Nakano tyrimas parodė, kad mirksint smegenys iš „dėmesio sukaupimo“ tinklo, padedančio atidžiai stebėti „Poną Byną“, akimirkai persijungia į „svajojimo tinklą“. Tai rodo, kad „svajojimo tinklas“ užduočių atlikimo procese atlieka kur kas svarbesnį vaidmenį, nei iki šiol manyta. Beje, taip nutinka tik tuomet, kai mirksime nesąmoningai. Smegenų persijungti iš vieno režimo į kitą, mirksėdami priverstinai, sąmoningai, negalime.
„Šitaip sumirksime, pavyzdžiui, nuspėjamoje kokios nors istorijos vietoje“, – dėsto M. Raichie`as.
„Šis tyrimas rodo, kad net sutelkę dėmesį į išorinį pasaulį, mirksėdami kaskart vis nukeliaujame atgal į vidinį, svajojimo, poilsio režimą. Manau, mirksėjimas glaudžiai susijęs su smegenų poilsiu ir vizualinės informacijos srauto į atmintį gausos apdorojimu“, – svarsto japonų mokslininkas T. Nakano.
