Ir tai, ką jis pamatė, N.Armstrongui labai nepatiko. Tai buvo didžiulis krateris, nusėtas akmenimis. Mirtini spąstai, rašo „Ars Technica“.
Maža to, nusileidimo modulyje „Eagle“ degalų atsargos buvo labai ribotos. Jei N.Armstrongas tučtuojau neras nusileidimui tinkamos, saugios vietos, jam teks numesti apatinį „Eagle“ skydą ir įjungus variklius visa galia dumti atgal į Mėnulio orbitą – o nusileidimo atšaukimo procedūra buvo labai rizikinga ir pavojinga. Antraip jis su Buzzu Aldrinu taptų ne tik pirmaisiais žmonėmis, kurie nusileido Mėnulyje, bet ir pirmaisiais žmonėmis, kurie ten žuvo.
Laimei, NASA sėkmingai pasirinko savo įgulos narius. Ypač N.Armstrongą – dėl piloto-bandytojo patirties jis buvo itin šalto proto. Jis žinojo, kad dėmesį reikia sutelkti į užduotis, kurios yra įveikiamos, o ne į tas, kurios yra neįveikiamos. Na, ir apskritai – degalų kiekio stebėjimas buvo ne jo, o Žemėje esančio skrydžio valdymo centro darbas. N.Armstrongas žinojo, kad kapsulės valdymo vadas Charlie Duke'as praneštų jam, jeigu degalų atsargos pasiektų kritinį lygį. Todėl jis atsargiai nukreipė nusileidimo modulį toliau nuo akmenų. Ir nors per Mėnulio dulkių debesis buvo sunku įvertinti „Eagle“ greitį paviršiaus atžvilgiu, nusileidimas buvo švelnus.
Niekas šios nusileidimo dramos nestebėjo labiau įtemptai nei už 400 00 kilometrų esantys skrydžio valdymo centro darbuotojai. „Prisimenu įtampą. Mes tiesiogine šio žodžio prasme užgniaužėme kvėpavimą“, – sakė astronautas C.Duke'as, kurio darbas buvo bendrauti su „Apollo 11“ įgula iš Hjustono.
Todėl kai N.Armstrongas kolegoms Hjustone pranešė, kad erelis nusileido Ramybės bazėje Mėnulyje, C.Duke'ui atsakinėjant į šį pranešimą pynėsi liežuvis. „Mes Žemėje jus girdime. Per jus čia daugybė vyrukų pamėlynavo. Bet dabar vėl pradedame kvėpuoti“, – sakė jis.
Beveik po 50 metų C.Duke'as vis dar šypsosi prisimindamas tas akimirkas. „Tai buvo absoliučiai neįtikėtina akimirka. Buvau taip susijaudinęs, kad iš pradžių net negalėjau rišliai pasakyti „Tranquility“ (ramybė). Tiesiog sakiau tiesą. Tą eilutę tenka dažnai kartoti. Prisimenu žodžius, bet prisimenu ir emocijas. Dabar žiūriu į Misijos valdymo kambario nuotraukas ir mane vis dar stebina visų veidų įsitempimas.“
Nusileidimai Mėnulyje mūsų kvapą gniaužia iki šiol. 1969 metų liepos 20 dieną NASA atliko galbūt patį didžiausią XX a. techninį pasiekimą. Neabejotina, kad XXI amžiuje jokių pagal svarbą tam prilygstančių įvykių dar nėra buvę. Žmonija praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje neįtikėtinu greičiu pasiekė tokias dideles aukštumas, kad net šiandien mes kosmose negalime padaryti nieko, kas tam prilygtų. Tiesą sakant, nė iš tolo nepriartėjome.
Tinkamu laiku, tinkamoje vietoje
Pirmuoju žmogumi, turėjusiu išsilaipinti ant Mėnulio paviršiaus, turėjo tapti ne Neilas Armstrongas. Likus dar keleriems metams iki istorinio skrydžio NASA astronautų vadovas Deke'as Slaytonas su agentūros vadovais sutarė, kad, jei tik bus galimybė, šios misijos vadovu taps kuris nors iš „Mercury 7“ įgulos astronautų.
D.Slaytonas pasirinko Gusą Grissomą, kuris dalyvavo antroje NASA vykdytoje pilotuojamoje misijoje ir vadovavo pirmajam „Gemini“ erdvėlaivio skrydžiui. Tačiau G.Grissomas žuvo „Apollo 1“ misijos antžeminių bandymų metu. „Jei Gusas nebūtų žuvęs, pirmasis žmogus, palietęs Mėnulio paviršių būtų Gusas Grissomas, o ne Neilas Armstrongas“, – savo autobiografijoje vėliau rašė D.Slaytonas.
Tačiau kai 1967 metų kovą D.Slaytonas baigė dėlioti visų „Apollo“ misijų įgulų sudėtis, svarbiausiam „Apollo“ skrydžiui tinkamų „Mercury“ programos astronautų nebebuvo likę. G.Grissomas žuvo, D.Slaytonui buvo diagnozuota širdies aritmija, o Alanui Shepardui diagnozuota Meniere'o liga, dėl kurios jam nebuvo leista skraidyti iki 1969 metų vidurio, kai turėjo būti atlikta eksperimentinė chirurginė operacija – o tai jau buvo smarkiai per vėlai, kad jis spėtų įšokti į įgulų rengimo traukinį.
NASA nusprendė, kad Johnas Glennas, dalyvavęs pirmoje skrydžio aplink Mėnulį misijoje, jau ir taip yra per didelė garsenybė, todėl jis agentūrą paliko 1964 metais. Scottas Carpenteris buvo atmestas dėl nepatenkinamo pasirodymo ketvirtajame „Mercury“ programos skrydyje. Gordonas Cooperis taip pat netiko, nes savo pasirengimo „Gemini“ skrydžiams metu jis apsileido. „Apollo 7“ misijai vadovavęs Wally Schirra aiškiai pasakė, kad daugiau nenori skraidyti.
Iki tragiško „Apollo 1“ gaisro D.Slaytonas buvo suskirstęs šešių įgulų sudėtis – iki pat nusileidimo Mėnulyje. Tuo metu NASA vadovai manė, kad iki nusileidimo Mėnulyje prireiks 5 ar 6 „Apollo“ skrydžių. Iš tiesų taip ir buvo – skrido „Apollo 7“, „Apollo 8“, „Apollo 9“, „Apollo 10“ ir „Apollo 11“. Tačiau dabar vienas iš jo suplanuotų įgulų narių buvo žuvęs, todėl 1967 m. pavasarį D.Slaytonas suplanavo dar vieną įgulą, kuriai vadovavo Neilas Armstrongas ir kurioje taip pat buvo Buzzas Aldrinas bei Jimas Lovellis.
„Tie vyrukai turėjo nugabenti mus į Mėnulį ir atlikti pirmąjį nusileidimą, nors nebūtinai būtent tose įgulose ar būtent tokia tvarka. Įspėjau įgulas, kad jie per daug neprisirištų prie minčių, kad skris būtent su ta ar kita misija, nes tikėjausi pakeitimų“, – rašė astronautų vadas. O pakeitimų buvo. Po to, kai Michaelui Collinsui išsivystė kaulų ataugos, J.Lovellis iš N.Armstrongo įgulos buvo permestas į „Apollo 8“ misiją. Kai vėliau M.Collinsas pasveiko, jis buvo perkeltas į N.Armstrongo įgulą kaip valdymo modulio pilotas.
Jei Gusas nebūtų žuvęs, pirmasis žmogus, palietęs Mėnulio paviršių, būtų Gusas Grissomas, o ne Neilas Armstrongas.
Galų gale, kai NASA buvo pasirengusi nusileidimui ant Mėnulio paviršiaus, tiesiog buvo N.Armstrongo eilė skristi. Tai, kad jis nebuvo tarnybą atliekantis kariškis, neturėjo įtakos sprendimui į Mėnulį jį nusiųsti pirmą, sakė D.Slaytonas. Mat tuo metu sklandė gandai, jog N.Armstrongas buvo pasirinktas siekiant pabrėžti taikią „Apollo“ programos prigimtį. Tiesiog tai buvo trys vyrukai tinkamu laiku atsidūrę tinkamoje vietoje. Apie tai, kad teks leistis Mėnulyje, N.Armstrongas, B.Aldrinas ir M.Collinsas sužinojo 1969 metų sausio 6 dieną, D.Slaytono kabinete.
Jie tapo išrinktaisiais.
Išskirtinis pilotas
D.Slaytono įgulos pasirinkimas buvo puikus. Neilas Armstrongas buvo labai ramaus charakterio, beveik iki skausmo drovus. Reputaciją jam padėjo užsitarnauti dalyvavimas Korėjos kare, kuomet, tarnaudamas JAV Kariniame laivyne su lėktuvu „F9F Panther“ vykdė žvalgybos ir bombardavimo misiją. Žemo skrydžio metu jo lėktuvą pamušė priešlėktuviniai ginklai. Bandant išlaikyti lėktuvo kontrolę jis dar rėžėsi į ištemptą lyną, kuris nukirto metrą dešiniojo sparno. Tačiau net ir su tokiu sužalotu lėktuvu N.Armstrongas sugebėjo priskristi iki draugiškų pajėgų kontroliuojamos teritorijos ir ten katapultavosi.
Vėliau N.Armstrongas buvo Edwardso Karinių oro pajėgų bazės pilotu-bandytoju, kartu su tokiais puikiai žinomais lakūnais, kaip Chuckas Yeageris. Ten jam teko skraidyti keliomis dešimtimis skirtingų lėktuvų, tarp kurių buvo ir viršgarsinis X-15 su raketiniu varikliu. Su šiuo lėktuvu jis pasiekė 63 km aukštį ir 5,74 machų greitį. 1962 metais N.Armstrongas buvo atrinktas į astronautų „Naująjį devynetuką“ – antrąją NASA astronautų kartą.
„Gemini VIII“ misijos metu jis sutvirtino savo šaltų nervų reputaciją – pirmojo savo skrydžio, kurį skrido kaip įgulos vadas, metu teko susidurti su neįprasta situacija. Užstrigus vienam varikliui nedidelė kapsulė pradėjo apie savo ašį suktis taip smarkiai, kad jis ir įgulos narys Dave'as Scottas beveik neteko sąmonės. Neturėdamas jokio ryšio su skrydžių valdymo centru Žemėje ir erdvėlaiviui apie savo ašį apsisukant po kartą per sekundę, N.Armstrongas sugebėjo išlyginti erdvėlaivį stabdymo atmosferoje varikliais. Vėliau teko iškęsti avarinį nusileidimą toli nuo numatytos nusileidimo zonos – kapsulė krito į Ramųjį vandenyną, tad audringame vandenyne astronautai gelbėtojų laukė net kelias valandas.
D.Scottas, vėliau vadovavęs taip pat ant Mėnulio nusileidusiai „Apollo 15“ misijai, džiaugėsi, kad tuomet jo vadovas buvo N.Armstrongas. „Jis buvo neįtikėtinas. Jis taip puikiai pažinojo sistemą. Jis rado sprendimą, jis aktyvavo sprendimą ir visa tai padarė ekstremaliomis aplinkybėmis“, – vėliau NASA dokumentiniam filmui pasakojo astronautas.
Iki „Apollo 11“ skrydžio įvyko ir dar vienas incidentas, eilinį kartą įrodęs, kaip nepriekaištingai N.Armstrongas sugeba dirbti įtemptomis aplinkybėmis. Besiruošiant skrydžiui su nusileidimo moduliu, įgulų vadai treniravosi aparate, pavadintame Mėnulio nusileidimo apmokymo transporteryje, neformaliai vadintame „Flying Bedstead“.
Tai buvo ganėtinai sudėtingas aparatas. Po juo buvo į apačią nukreiptas turbininis variklis, palaikęs 5/6 viso aparato svorio ir modeliavęs mėnulio gravitaciją. Nusileidimo variklio modulio variklių vaidmenį atliko du vandenilio peroksidu varomos raketos, o taip pat buvo pritaisyti manevriniai varikliai, identiški tiems, kurie buvo ir ant tikrojo nusileidimo modulio. Astronautas įlipdavo į šį aparatą, pakildavo nuo žemės ir mokydavosi „skraidyti“ su nusileidimo moduliu.
Tačiau šios pamoko buvo be galo pavojingos. Trys iš penkių tokių NASA pastatytų aparatų buvo sudaužyti nelaimingų atsitikimų metu – vieną jų 1968 m. gegužę sugadino N.Armstrongas. Nuo mirties jį skyrė sekundės – iš treniruotėms skirto aparato jis iššoko paskutinę akimirką. Po šios nelaimės NASA pilotuojamų skrydžių centro direktorius Robertas Gilruthas netgi norėjo uždrausti treniruotes su tokiais aparatais. Tačiau N.Armstrongas tokias pamokas gynė. „Tai absoliučiai privaloma. Tai yra neabejotinai geriausias būdas pasiruošti nusileidimui Mėnulyje“, – sakė N.Armstrongas. Tad šie mirtini treniruokliai buvo naudojami ir toliau.
„Lemtis buvo mums draugiška, kai ji pasirinko Neilą būti pirmuoju žmogumi, įkėlusiu koją į kitą pasaulį. Niekas kitas nebūtų sugebėjęs priimti šią išskirtinio pasiekimo atsakomybę su tokiu orumu ir grakštumu, kaip Neilas Armstrongas. Jis įkūnijo viską, kas Amerikoje yra gera“, – per N.Armstrongo laidotuves 2012 metais sakė jo kolega Gene'as Cernanas.
Pavojaus skambučiai
Raketa, į dangų gabenanti „Apollo 11“ misiją, nuo Žemės atsiplėšė 1969 metų liepos 16 dienos rytą. Pakilimas, orbitos pasiekimas, antros ir trečios pakopos variklių įjungimas, erdvėlaivio nukreipimas link Mėnulio, „Columbia“ erdvėlaivio su „Eagle“ nusileidimo modulio atsijungimas nuo raketos su visiškai išeikvotu kuru įvyko taip, kaip numatyta. Po dviejų su puse parų N.Armstrongas, B.Aldrinas ir M.Collinsas pasiekė Mėnulio orbitą.
Kitą dieną – sekmadienį, liepos 20 dieną – buvo bandoma nusileisti ant Mėnulio. Hjūstone dirbęs skrydžio vadovas Gene'as Kranzas užrakino misijos valdymo patalpos duris ir aktyvavo „mūšio režimą“. O tuomet savo komandos nariams jis pasakė kalbą (kurios garsas įrašytas nebuvo, bet ji atkartota iš knygos „Apollo: The Race to the Moon“).
„Ei, gauja, mes šiandien rimtai nusileisime ant Mėnulio. Čia ne kokia nesąmonė, mes tikrai nusileisime ant Mėnulio. Mes tuoj padarysime tai, ko dar niekas niekada nėra padaręs“, – kolegoms sakė G.Kranzas. Jis pasakojo, kaip visa komanda atliko bandymus ir treniravosi visiems veiksmams, ir jeigu kitų kokių nors sunkumų, jis būtų pasiryžęs padėti. „Po to kai baigsime šį reikalą, eisime išgerti alaus ir galėsime sakyti: po velnių, mes tikrai šį tą nuveikėme“, – baigė kalbą skrydžio vadovas.
Netrukus „Eagle“ nusileidimo modulis nusileido žemiau, nei 14 kilometrų aukštis, iki kurio sugebėjo nusileisti „Apollo 10“ misijos astronautai. Viskas vyko pagal planą. Kol pasiekus maždaug 10 km aukštį pasigirdo pavojaus signalas. N.Armstrongas skubiai pranešė: „Programos aliarmas. Tai 1202“. Įgula nežinojo, apie kokią problemą signalizuoja šis įspėjimas. Maždaug po 10 sekundžių N.Armstrongas vėl pranešė: „Duokite mums žinių apie 1202 programos aliarmą.“
N.Armstrongas klausė, ar jam su B.Aldrinu reikėtų atšaukti bandymą nusileisti. Jie neturėjo pakankamai informacijos apie tai, dėl ko įsijungė pavojaus signalas ir perleido atsakomybę skrydžių valdymo centrui. Iš pradžių skrydžio kontrolieriai taip pat neatpažino šio signalo priežasties. Tačiau su kolegų pagalba pirmasis atsakymą rado už krypties nustatymą atsakingas skrydžio inžinierius Steve'as Balesas. Jis suprato, kad tokiu būdu kompiuteris įspėjo, kad baigia užsipildyti laikinoji atminties saugojimo vieta, reikalinga programų vykdymui. Bet tai neturėjo būti įmanoma: programinė įranga buvo parengta specialiai šiai misijai ir programinio kodo vykdymas buvo labai kruopščiai kontroliuojamas.
Tačiau 26 metų S.Balesas buvo beveik užtikrintas, ką šis pavojaus signalas reiškia, nes jo pagalbininkų komandai buvo duota užduotis surašyti visas įmanomas nusileidimo modulio kompiuterio klaidas ir jų reikšmes. Padedamas kompiuterių specialisto Jacko Garmano S.Balesas galėjo pranešti G.Kranzui, kad nusileidimą galima tęsti.
Vėliau S.Balesas knygos „The Race to the Moon“ autoriams prisipažino, kad šiek tiek nerimavo dėl tokio drąsaus savo sprendimo: „Kai nežinai, dėl ko kilo problema, niekada negali būti 100 procentų užtikrintas, kad tavo daromas sprendimas yra teisingas. Tai yra tarsi bandymas diagnozuoti sau ligą ir pradėti gydymą vien pagal simptomus.“
Praėjus kelioms minutėms po šios dramos, likus vos kilometrui iki paviršiaus, B.Aldrinas informavo skrydžių valdymo centrą apie kitą aliarmo signalą. „Programos aliarmas. 1201“. šįkart S.Balesas atsakymą išbėrė greitai. Tai buvo ta pati klaida. Tęskite nusileidimą. Ir netrukus N.Armstrongas bei B.Adrinas jau atlikinėjo paskutinius manevrus. Po kelių sekundžių jie turėjo tapti pirmaisiais žmonėmis, kurie nusileido kitame pasaulyje.
Pamėlynavę veidai
Šio paskutinio nusileidimo etapo metu N.Armstrongas žiūrėjo per langą, ant kurio buvo vertikalios ir horizontalios žymės, sužymėtos laipsniais. B.Aldrinas, žiūrėdamas į kompiuterio ekraną, diktavo skaičius, kuriais remdamasis N.Armstrongas, vertindamas ir į skaičius ant lango, galėjo identifikuoti, kur juos nori nutupdyti kompiuteris. Iki to laiko jis labiausiai nerimavo dėl programos aliarmo ir ar skrydžių valdymo centras leis tęsti užduotį. Tačiau nusileidus maždaug iki 600 metrų aukščio pilotas suvokė, kad yra ir rimtesnių bėdų už programines klaidas.
„Visas mūsų dėmesys buvo sutelktas į programinių aliarmų priežasčių šalinimą, aparato skrydžio išlaikymą ir bandymą įtikinti save, kad valdymo centras tinkamai nusprendė tęsti skrydį, o ne jį atšaukti. Daugiausiai mūsų dėmesys per tą laikotarpį buvo sutelktas į kapsulės vidų ir, mano manymu, tai paaiškina mūsų nesugebėjimą tinkamai įvertinti nusileidimo vietą paskutiniais nusileidimo etapais“, – vėliau raportavo N.Armstrongas.
Galų gale radęs galimybę išsiaiškinti, kur kompiuteris nori juos nutupdyti, N.Armstrongas suprato, kad tai nėra lygus, švarus paviršius. Kompiuteris nukreipė „Eagle“ į didžiulį uolėtą kraterį, aplink kurį buvo didžiuliai, 2-3 metrų skersmens akmenys.
Patyręs pilotas, įvertinęs situaciją, perėmė dalinį nusileidimo modulio valdymą iki paviršiaus likus 200 metrų ir pradėjo rankiniu būdu valdyti „Eagle“ nusileidimo kryptį ir greitį. Jis jau buvo skraidęs apgadintais lėktuvais Korėjos karo metu, buvo pasiekęs kosmoso pakraštį Kalifornijoje, sugebėjo ištiesinti orbitoje nevaldomai besivartantį „Gemini“ erdvėlaivį. Jis buvo viskam pasirengęs. N.Armstrongas „Eagle“ posvyrio kampą sumažino nuo 18 iki 5 laipsnių, nusileidimą sulėtindamas iki beveik horizontalaus. Nei jis, nei B.Aldrinas nežinojo, kas yra už kraterio, tačiau jie suvokė, kad norint rasti lygesnį paviršių geriau būtų paskristi tolėliau.
Skrydis nuo 165 metrų skersmens kraterio iki nusileidimui tinkamos vietos truko vos 10 sekundžių. Tačiau per tą laiką buvo sparčiai deginamas „Eagle“ kuro likutis. Ar jo pakaks sugrįžimui? Tuo metu buvo šiek tiek pasimetimo dėl kuro likučio, tačiau vėlesnė „Apollo“ istoriko ir nusileidimo modulio sistemų eksperto Paulo Fjeldo bei kitų specialistų analizė parodė, kad bakuose kuro buvo daugiau, nei manyta – dėl skysto kuro bangavimo bake. Iš tiesų išskridus už kraterio ribų N.Armstrongas turėjo daugiau nei minutei skrydžio pakankamą kuro rezervą iki tos akimirkos, kai būtų tekę atšaukti nusileidimą.
Besileidžiant paskutiniuosius metrus link paviršiaus B.Aldrinas ir N.Armstrongas pastebėjo šį tą keisto: nusileidimo modulio reaktyvinių variklių pakeltos dulkės nesisuko ratilais, kaip tai buvo įprasta Žemėje – jos skriejo tolyn nuo „Eagle“ nenatūraliai atrodančiomis tiesiomis linijomis – dėl mažesnės Mėnulio gravitacijos ir oro pasipriešinimo nebuvimo. Tai buvo aiškiai nežemiškas vaizdas.
Ir vieta buvo nežemiška. 20:17:40 Grinvičo laiku B.Aldrinas pranešė: „Lengvas kontaktas“. Tai reiškė, kad dviejų metrų ilgio zondai, pritvirtinti prie nusileidimo modulio kojų pėdų, pasiekė Mėnulio paviršių, o netrukus tą patį padarys ir pačios pėdos. Po 20 sekundžių N.Armstrongas pasakė vieną iš savo legenda tapusių frazių: „Hjustonai, čia Ramybės bazė. Erelis nusileido.“
Paskutinius 10 kilometrų „Eagle“ modulis įveikė per 7 minutes. Hjustone šios minutės buvo ilgos kaip pusė gyvenimo – daugybė valdymo centre buvusių žmonių net pamėlynavo iš įtampos, nes laukė sulaikę kvėpavimą.
O sėkmingas nusileidimas tiems, kurie buvo tokie artimi šiai kosminei misijai, buvo ne šiaip palengvėjimo ar susijaudinimo akimirka.
„Jaudina? Aš neįsivaizduoju, kaip per savo gyvenimą žmogus apskritai galėtų padaryti ką nors labiau jaudinančio. Bet kuris inžinierius ar bet kuris patriotas. Didžiavausi būdamas amerikiečiu – o tai ir buvo didžiausias mūsų variklis. Manau, žmonės, dalyvavę kosminėje programoje, neabejotinai buvo didžiausi savo šalies patriotai“, – vėliau kalbėdamas apie savo jausmus sakė NASA kosminių skrydžių direktorius Chrisas Kraftas.
„Manau, kad apsiverkiau“
Skrydžio valdymo salėje mėlynavo ne tik vyriški veidai. Nuo septintojo dešimtmečio pradžios JAV kosminėje programoje atsirasdavo vis daugiau moterų. Joms patikimi darbai nebuvo paties stambiausio kalibro – jų neskirdavo nei astronautėmis, nei skrydžių direktorėmis. Tačiau tokiose srityse, kaip kompiuterių programavimas, moterys neabejotinai paliko labai svarbų pėdsaką. Viena iš jų buvo Margaret Hamilton, parašiusi didelę dalį programinio kodo, kuris valdė „Apollo“ valdymo ir nusileidimo modulių kompiuterius.
Ivy Hooks, studijavusi Hjustono universitete, dievino matematiką. Laimei, kaip tik tuo metu, kai ji baigė studijas – 1963 metais – didelė dalis NASA kosminės programos kaip tik buvo perkeliama iš Virdžinijos valstijos į Hjustoną. Naujajame Pilotuojamų skrydžių valdymo centre buvo reikalingi inžinieriai ir matematikai, tad I.Hooks beveik nedelsiant buvo įdarbinta.
Inžinerijos skyriuje ji sprendė įvairias NASA užduotis. Pavyzdžiui, iš nusileidimo modulio mažų reaktyvinių valdymo variklių tūtų išmetamų dujų srautus. Kadangi maži varikliai buvo nukreipti į apačią, jie generavo karštį ir slėgį, kurį reikėjo nukreipto tolyn nuo trapaus kosminio aparato. I.Hooks, kartais vadinta „išmetimo liepsnų ponia“, taip pat skaičiavo, kiek dulkių nuo paviršiaus besileidžiant pakels „Eagle“ pagrindinis variklis ir ar jų gali būti tiek, kad N.Armstrongas visiškai nieko nematys. „Jeigu taip būtų nutikę, jis būtų priverstas paspausti grįžimo atgal mygtuką“, – prisimena I.Hooks.
Todėl liepos 20 d. popietę I.Hooks buvo prilipusi prie savo televizoriaus ekrano – kaip ir didžioji viso pasaulio žmonių, turėjusių televizorius. Ji galėjo girdėti nusileidimo metu vykusį bendravimą tarp Charleso Duke'o, buvusio skrydžių valdymo centre ir N.Armstrongo bei B.Aldrino, buvusių „Eagle“ modulyje. Tačiau ji negalėjo matyti to, ką matė astronautai. Ji nerimavo dėl dulkių, nerimavo dėl to, kad dulkių apakinta įgula galėjo nusileisti ant kraterio krašto ir apvirsti. Ji nerimavo, kad netrukus gali žūti du vyrai, iškeliavę užkariauti naujo kosmoso pakraščio.
„Buvo baisu. Galėjo nutikti milijonas nenumatytų dalykų“, – sakė ji. Tačiau niekas nenutiko. Ir visas pasaulis pamatė, kaip nusileidimas įvyko sklandžiai – be sprogimų, be lūžimų, be sutrikimų ir nuvirtimų. „Manau, kai jie nusileido, kai buvo ant paviršiaus ir saugūs bei ruošėsi išlipti, apsiverkiau“, – sakė ji.
Jausmų karuselė
Jiems tai pavyko. Ir astronautai, ir misijos vadovai, ir skrydžio kontrolieriai, ir inžinieriai, ir technikai ir matematikai – visi iki vieno, dalyvavę šioje kosminėje programoje – sukūrė milžinišką organizaciją, kuri šeštojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo veiklą kaip užduočių planavimo grupė, sudaryta iš kelių dešimčių inžinierių, o jau septintojo dešimtmečio gale atliko užsibrėžtą tikslą – nugabenti žmogų į Mėnulį iki 1970 metų.
O žvelgiant iš šiandienos perspektyvos jų pasiekimas atrodo netgi dar didesnis, nei anuomet: šiais laikais nei NASA, nei privačios kosmoso pramonės įmonės nelabai gali pasigirti projektais, kurie užbaigiami laiku. Beveik visais atvejais veiksmų kalendorių reikia perstumti į tolesnes datas, o sąnaudų biudžetas pučiasi tarsi balionas. Šiandien tiesiog nebeliko to impulso eiti ir padaryti kažką tokio, kaip žmogaus nusileidimas kitame pasaulyje. Per brangu. Reikalauja per daug pastangų. Be to, šaltasis karas baigėsi ir NASA nebeturi užduoties jame laimėti.
„Apollo“ programos laikais esminis situacijos išskirtinumas buvo skubėjimas. Vos per vieną dešimtmetį NASA sukonstravo keturis skirtingus erdvėlaivius – „Mercury“, „Gemini“, „Apollo“ kapsules ir nusileidimo modulius. Nuo trumpų suborbitinių šuolių buvo pereita prie kelias dienas trunkančių tiriamųjų darbų Mėnulyje. Po šio kosminių tyrimų aukso amžiaus naujų erdvėlaivių kūrimo intensyvumas buvo slegiančiai menkas.
Prireikė net dešimties metų – viso aštunto dešimtmečio – kad būtų sukurti daugkartinio naudojimo erdvėlaiviai „Shuttle“. Tai ir suprantama – šie erdvėlaiviai buvo labai inovatyvūs, lankstūs kosminių kelionių aparatai. Jie buvo ne šiaip daugkartinio naudojimo – tai buvo tarsi šveicariški kariniai peiliukai kurie tiko ir astronautų gabenimui į kosmosą, ir didžiulių krovinių iškėlimui.
O dar naujesnių erdvėlaivių kūrimo NASA net nepradėjo iki 2005 metų, kuomet pradėti „Orion“ kapsulės vystymo darbai. Tačiau, kadangi šįkart tokios skubos nebuvo, „Orion“ vystymo pažanga buvo labai jau lėta. Prototipo skrydis be įgulos vykdytas tik 2014 metais. Pirmasis pilnavertis „Orion“ skrydis su astronautais viduje veikiausiai įvyks ne anksčiau nei 2023 metais. Tuo metu NASA jau bus skyrusi visus du dešimtmečius kūrimui erdvėlaivio, gebančio pakartoti tai, ką 1968 metais padarė „Apollo 8“ misijos kapsulė.
„Apollo“ veteranams, kadaise turėjusiems bemaž neribotą finansavimą ir visos valstybės palaikymą, buvo sunku stebėti tokį kosmoso agentūros tempų sulėtinimą. Anais laikais jie net neabejojo, kad šiuo metu jau turėjome skraidyti į Marsą. Tik vėliau atėjo suvokimas, kad taip greitai skriejant taip toli jie paliko NASA be reikšmingo, tvaraus, pasiekiamo tikslo.
„Tokia ta žmogiška prigimtis – susitelkti į pasiekimus ir tarsi ignoruoti gebėjimą pažvelgti atgal bei suvokti, jog tai buvo kvailoka“, – sakė Bobas Thompsonas, 1958 metais prisijungęs prie NASA kaip pirmosios „Space Task Group“ narys, kuriam buvo skirta atsakomybė pargabenti astronautus iš jų nusileidimo vietos vandenyne. „Aš nespėliosiu, ką mastė prezidentas Kennedy, bet daugeliu atžvilgių jo milžiniškas šuolis ir kelionė iškart į Mėnulį, o ne palaipsninė evoliucija – iš „Gemin“ į kosminę stotį, vėliau į L1 tašką, o po to į Mėnulį... Manau, jei niekada nebūtume vykdę „Apollo“ programos, dabar kosmoso raida būtų aukštesnio lygio“, – sakė jis.
B.Tompsonas po „Apollo“ skrydžių aštuntame dešimtmetyje ėjo svarbias pareigas – jis vadovavo „Shuttle“ erdvėlaivių kūrimui, nors finansavimas nepaliaujamai traukėsi, o ambicijos buvo mažinamos. Šiandien, stebėdamas daugiau nei keturis dešimtmečius trunkančius NASA bandymus rasti finansiškai prieinamą būdą grįžti į tolimąjį kosmosą, B. Thompsonas neįsivaizduoja, kad artimu metu būtų įmanoma grįžti į Mėnulį ar nuskristi į Marsą. Tam tikrai nepakaks didelių kalbų ir padrikų pastangų.
„Apollo“ programa viską sutelkė, tačiau dabar mums tenka išgyventi „Apollo“ euforijos paliktą traumą. Ir tai yra galinga trauma. Po velnių, buvome Mėnulyje, tai dabar skrisime į Marsą. Bet iš kur visos tos kalbos? Niekas rimtai neužsiėmė jokia reikiamų sistemų inžinerija ar suplanavo kokią nors kelionės į Marsą programą. Nėra jokio biudžeto planavimo. Jokių raketų. Tiesiog pučiama migla“, – sakė kosmoso agentūros veteranas.
„Apollo“ pabaiga
Po stulbinančio „Apollo 11“ triumfo amerikiečiai ilgą laiką jautė euforiją. Astronautai buvo mėtomi ant rankų ir vežiojami po paradus visame pasaulyje – kartu su nedidelių pargabentų Mėnulio uolienų kroviniu. Akivaizdus tolesnis žingsnis buvo „Apollo“ programos tęsimas. Pete'as Conradas ir jo „Apollo 12“ įgula jau buvo beveik užbaigusi mokymus ir nekantriai laukė eilės skristi į Mėnulį. Už jų rikiavosi ir kitos „Apollo“ įgulos – nuo 13 iki 20.
Tik kad „Apollo 20“ taip ir nepakilo. „Nei „Apollo 19“, nei „Apollo 18“. O kai NASA pabandė mobilizuotis ir pakovoti už Mėnulio programos išsaugojimą bei suaktyvinimą, prezidentas Richardas Nixonas kartu su JAV Kongresu nusprendė, kad „Apollo“ programa yra milžiniškas išteklių siurblys ir kad biudžeto lėšas geriau skirti kitoms, labiau žemiškoms problemoms spręsti. Netgi kai kurie NASA administracijos atstovai nebuvo tikri, ar išmintinga vis siųsti ir siųsti žmones į Mėnulį – juk vieną kartą tai jau pavyko. Tolesnės panašios misijos tik didino riziką, kad kas nors Mėnulyje žus, o tuomet būtų sunku tikėtis prezidento ir tautos užtarimo.
Tad artėjant prie „Saturn V“ raketų ir „Apollo“ erdvėlaivių gamybos pabaigos visiems tapo aišku, kad valstybinio finansavimo skrydžiams į Mėnulį vien su tikslu ten nuskristi nebereikėtų tikėtis: NASA turėjo sugalvoti vis rimtesnį pagrindimą tolesnėms labai brangioms „Apollo“ misijoms, ilgainiui entuziazmas ir fantazija išseko.
