1986 m. Ukrainoje esančioje Černobylio elektrinėje sprogo branduolinis reaktorius, o sprogimo metu išsiskyrus vėžį sukeliančiai radiacijai iš miesto buvo evakuota daugiau kaip 100 000 žmonių.
Nuo to laiko ši teritorija liko bauginančiai apleista, o Černobylio zona buvo nustatyta siekiant neleisti žmonėms patekti į teritoriją, kurioje radiacija vis dar kelia vėžio pavojų.
Žmonės čia nebegrįžo, tačiau praėjus daugiau nei 35 metams po katastrofos evakuoto miesto dykvietėje klajoja laukiniai gyvūnai, pavyzdžiui, vilkai ir arkliai.
Prinstono universiteto (JAV) evoliucijos biologė ir ekotoksikologė Cara Love tyrinėjo, kaip Černobylio vilkai išgyvena, nors ištisas jų kartas veikė radioaktyviosios dalelės.
C.Love su tyrėjų komanda 2014 m. lankėsi ČEZ ir vilkams uždėjo apykakles, kad būtų galima stebėti jų judėjimą ir išmatuoti, kiek spinduliuotės jie gauna realiuoju laiku. Mokslininkai taip pat paėmė kraujo mėginius, kad suprastų, kaip vilkų organizmas reaguoja į vėžį sukeliančią radiaciją.
Tyrėjai nustatė, kad Černobylio vilkai visą gyvenimą kasdien patiria iki 11,28 miliremų spinduliuotės poveikį, o tai daugiau nei šešis kartus viršija leistiną radiacinės saugos žmogui normą.
C.Love nustatė, kad vilkų imuninė sistema pakitusi – panašiai kaip vėžiu sergančių pacientų, kuriems taikomas spindulinis gydymas, tačiau dar svarbiau, kad ji taip pat nustatė konkrečias gyvūnų genetinės informacijos dalis, kurios atrodo atsparios padidėjusiai vėžio rizikai.
Atlikus daugybę žmonių tyrimų nustatytos mutacijos, kurios didina vėžio riziką, pavyzdžiui, dėl BRCA geno varianto padidėja tikimybė, kad moteris susirgs krūties ar kiaušidžių vėžiu. Tačiau C.Love siekė nustatyti mutacijas, kurios padidina tikimybę išgyventi vėžį.
