– Ar pastebite pasipiktinimą ir žmonių nerimą dėl to, kad išmanieji telefonai kenkia?
A.Rutkauskas: Taip, tai dažnas pastebėjimas. Tačiau kiek pats pastebiu, tokios mintys būdingos vyresnio amžiaus žmonėms ar mažiau patyrusiems, kurie technologijomis nesinaudoja.
G.Užkuraitis: Žmonės skundžiasi, nes yra linkę laikytis to, ko jau nebėra. Kiekviena nauja karta kaltinama moralės praradimu. Tačiau ji užauga tokia pat konservatyvi ir sako tą patį savo vaikams. Kalbant apie technologijas, jaunoji karta užaugo, bet ji neturi dėmesio stokos, pasižymi mobiliuoju etiketu, net mažiau naudojasi telefonais.
Problemiški žmonės esame mes, kurie augome ir turėjome adaptuotis, neturėjome technologijų nuo mažiausių dienų, nebuvome prie to pripratę. Dėl to ir kilo tokie dalykai kaip naudojimasis telefonu restorane ar per darbo pokalbį.
– Ar laikote problema tai, kad išmaniaisiais telefonais naudojamasi restorane, per darbo pokalbį ir kitur?
G.Užkuraitis: Jei tai trukdo žmonių bendravimui, tai reiškia socialinio etiketo nebuvimą, taisyklių nesuformavimą. Nors galima pamanyti, kad jų šiek tiek yra, jei žmonės į tokį elgesį žiūri negatyviai, kritikuoja.
Kai kur atsiranda įdomių žaidimų. Pavyzdžiui, atėję į barą JAV, žmonės ten sudeda telefonus į vieną vietą. Tas, kuris pirmas jį paima, turi sumokėti už vakarienę. Atsiranda tokios socialinės normos, jos natūraliai taiso problemas.
A.Rutkauskas: Manau, kad tos socialinės normos dabar keičiasi. Nematau problemos, jei žmonės, atėję į restoraną, pradeda naudotis telefonais. Problema yra tai, kad jie neturi apie ką kalbėtis. Jei jie neturėtų mobiliųjų telefonų, bėda būtų nejauki tyla ir galvojimas, ką pasakyti.
– 2011 m. tyrimas, skelbtas interneto svetainėje Time.com, pateikė išvadą, kad žmonės daugybę dalykų atsimena prasčiau, nes žino, kad visa tai ras internete. Pavyzdžiui, žinoję sesės ar brolio telefono numerį, tiesiog prisimena, kur jo ieškoti. Ar sutinkate, kad tai problema?
G.Užkuraitis: Tai keistos išvados. Tai, kad mums nereikia prisiminti nereikalingų dalykų, yra puikus telefono pranašumas. Nesakau, kad nereikia žinoti sesers telefono numerio, bet jokio skirtumo, ar jis bus prisimintas, ar rastas telefone.
Žmonės per dieną turi labai limituotą sprendimų kiekį. Jei telefonai palengvina mums sprendimus, kurie nėra itin svarbūs, tai puiku. Vaikui nereikia atsiminti nesvarbių faktų, nes jis juos gali susirasti. Vietoje to, galima skirti daugiau dėmesio matematikos formulių mokymuisi.
A.Rutkauskas: Neatsižvelgiama į tai, kad informacijos kiekis pasaulyje didėja, jos visos mes negalime ir negalėsime atsiminti. Nesutikčiau, kad dėl telefono prastėja atmintis. Šiais laikais reikia prisiminti kitus duomenis, pavyzdžiui, slaptažodžius.
Neseniai skaičiau, kad dabar tenka prisiminti apie 30–40 slaptažodžių. Man dažnai tenka susidurti su sistemomis, kurioms saugumas labai svarbus. Tad anksčiau reikėdavo prisiminti apie 30–40 telefono numerių, o dabar tas pats su slaptažodžiais.
– Kritikuojama ir tokia iliuzija – kai ko nors ieškome telefone, įsivaizduojame, kad kažką efektyviai darome, bet iš tikrųjų ne.
A.Rutkauskas: Jei mes pasiekiame savo tikslą kažką sužinoti, tai puiku, pasiteisina. Tas greitas tikslo pasiekimas labai patogus. Galėčiau tai iliustruoti pavyzdžiu. Vieną žiemos vakarą ėjome su mažamečiu sūnumi ir jis paklausė – tėti, kokia ten žvaigždė danguje? Negalėjau pasakyti, ar toje pusėje Venera, ar Marsas. Man užteko į dangų iškelti telefoną, mobilioji aplikacija pati nustatė telefono buvimo vietą ir man pasufleravo, kas tai buvo.
– Rašoma, kad nuolatinis naudojimasis telefonu atima iš mūsų galimybę tiesiog pasvajoti. Neuromokslas sako, kad tai – reikalinga, taip galima sau leisti laisvai mąstyti, apibendrinti savo patirtis. Ką manote?
G.Užkuraitis: Tiesos čia yra. Retai kada naudojamės telefonu turėdami tikslą. Dažnai darome tai visiškai neturėdami tikslo ir mūsų siekis – praleisti laiką, užpildyti jį kažkokiu turiniu. Visi tyrimai ir visuomenė nuomonė paremta tuo, kad dabar turime telefonus, ši technologija egzistuoja. Toliau tik turėsime to daugiau.
Visiškai ignoruojama, kad inovacijos seka tai, ko reikia žmonėms, ir sprendžia problemas. Pavyzdžiui, jei atsiranda dėmesio problema ar netenkame tam tikrų kognityvinių funkcijų, akivaizdu, kad tos problemos bus sprendžiamos. Įvairiose šalyse matome vis kitokį telefonų pritaikymą, vis inovatyvesnį naudojimą.
A.Rutkauskas: Taip, laiko sau reikia, bet jo atsiranda natūraliai, dienos eigoje. Prisiminiau pavyzdį apie tai, kaip išmaniuosius telefonus mato vyresnioji ir jaunesnioji karta. Važiavau troleibusu, gal tūkstantąjį kartą tuo pačiu maršrutu. Tikrai žinojau, kad kelyje nieko įdomaus nebus, man nebuvo prasmės žiūrėti pro langą. Autobuso gale sėdėjome mes, gal kokie 2–3 jaunesnio amžiaus žmonės, ir vienas senjoras. Jaunimas buvo „įlindęs“ į telefonus, senolis kentėjo, bet galiausiai nesusilaikė ir pradėjo piktintis tuo, kokie dabar laikai, kokios mados – anksčiau žmonės bendraudavo ir pan.
Suprantu, nes jis viską mato iš išorės – tik žmones, žiūrinčius į vieną tašką, į plokštelę rankoje. Kas vyko iš tikrųjų? Tuo metu skaičiau diskusiją „Facebooke“ apie griūvantį Gedimino kalną ir pats joje dalyvavau. Per pokalbių programą su manimi iš Stokholmo susisiekė draugas ir paprašė rekomendacijų, kur centre galima papietauti. Pakonsultavau jį ir persimečiau keletu žodžių su žmona. Nors atrodo, kad tik žiūrėjau į vieną tašką, komunikavau 3–4 kanalais ir tai buvo maksimaliai išnaudotas laikas.
– Ar tai, kad nuolat reikia ir norisi tikrinti telefoną – kartos klausimas?
A.Rutkauskas: Kai pas senelius atvažiuoja anūkas ir naudojasi telefonu, problemą kelia ne technologija, ne anūkas, o seneliai. Pagalvokime, ar seneliai stengiasi kuo nors sudominti vaiką ir ką tie vaikai išgirsta? Turbūt 101-ąjį kartą klausimą apie tai, kaip sekasi mokykloje. Arba 305-ąjį pastebėjimą, kokie dideli jie užaugo.
Manau, kad reikia ieškoti kontakto. Telefonais sunkiau naudotis turint prastesnę regą, tačiau seneliai galėtų prieiti prie anūkų ir pasakyti – papasakok, kas čia per telefonas, ką su juo galima daryti, ar aš galėčiau juo naudotis. Įsivaizduoju, kad anūkas būtų nustebęs, bet galėtų užsimegzti gražus kontaktas.
– Ar pritartumėte nuomonei, kad technologijas kartais reikia dirbtinai pamiršti ir pabandyti tam tikrus veiksmus atlikti mechaniškai? Pavyzdžiui, pasikartoti daugybos lentelę.
G.Užkuraitis: Jaunesnės kartos žmonėms, kurie užaugo su išmaniaisiais telefonais, to nereikia. Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės visiškai nesiadaptavo, jiems to taip pat nereikia. Mano karta yra ta, kuri kartais pasako – reikia technologinės dietos. Tai jau tapo tendencija. Pavyzdžiui, kur nors išvykstama mėnesiui be jokių technologijų, paliekant telefoną. Jaučiamas poreikis nuo to atsitraukti.
Kalbant apie vyresnio amžiaus žmones ir jų požiūrį, yra du tipai. Vieni puikiai prisitaikė, nes suprato, kad pasaulis dabar toks. Kiti sako, kad tai ne jiems, jie to niekad nesupras. Tai labiau baimė, o ne reali problema. Juk technologijos gaminamos tam, kad žmonės jas naudotų. Jos supaprastintos iki paties žemiausio lygio, nereikia didelių pastangų, norint naudotis išmaniuoju telefonu. Tai nėra sudėtingiau nei kitos kasdien naudojamos priemonės.
