Jei į paskutinę vykdytą misiją žvelgtume kaip į atskaitos tašką būsimiems darbams, neabejotinai viso pasaulio dėmesys krypo į tirštais juodais dūmais apsipylusį laivą ir net du prarastus naikintuvus. Ne numuštus, bet nesugebėjusius nusileisti ant denio. Žinant, kad lėktuvnešis gali gabentis vos 24 naikintuvus, kiekvieno jų praradimas yra ne tik finansinis, bet ir realus kovinių pajėgumų praradimas, kurio reikia vengti visais įmanomais būdais.
Didele dalimi „Admiral Kuznecov“ kamuojančios bėdos neturėtų nieko stebinti: jis pirmasis, ir galima sakyti, vienintelis iš savo klasės. Pirmumas technikos srityje dažniausiai reiškia, kad tai yra testavimo platforma. Platforma, kurios bėdų laukiama, o jų sprendimas padeda išgaudyti ateities laivams kilsiančias bėdas. Tačiau, kaip žinome, yrant Sovietų Sąjungai, buvo spėtas pastatyti tik šis laivas. O ir jis pilnai nebaigtas turėjo pabėgti į Rusiją. Ten, net neturint reikiamų sąlygų, jis baigtas įrengti. Galiausiai priimtas tarnybon. Ne šiltajame Kryme, kaip buvo planuota, bet tolimoje Rusijos šiaurėje, netoli Arkties.
Tokių bėdų neišgaudymas labiausiai matomas variklių skyriuje. Negražūs juodi dūmai būtu priimtini, jei varikliai veiktu patikimai, bet to jie nedaro. Visiškai. Problemos ištakos siekia pradžių pradžias. „Kuznecov“ buvo didžiausias bei ambicingiausias projektas, kokį iki tol buvo stačiusi SSRS kariuomenė. Jame sumontuoti aštuoni naujoviški, aukšto slėgio boileriai su turbinomis. Tuomet tai buvo aukščiausia technikos pažanga, leidusi laivui generuoti daug galios ir būnant ne branduoliniu nedaug kuo jiems nusileisti greitumu. Tačiau boileriai nuo pat pradžių neveikė tinkamai, SSRS griuvo, o visų buvusių sąjunginių šalių pramonės įmonės susidūrė su finansine krize.
Augančios Rusijos ambicijos menkai derėjo su silpna Ukrainos pramone, kuriai liko visos pagrindinės laivų variklių gamyklos. Jos pagalba variklio bėdų neištaisė, o dabar net norint nepavyktų užmegzti reikiamų ryšių.
2010-aisiais Rusijos generolai svajojo išmesti šiuos netikusius variklius, pakeičiant juos atominiu reaktoriumi ar bent kažkuo patikimesniu. Apie branduolinio reaktoriaus kūrimą žinių negirdėti, bet pasirašytoje remonto sutartyje su „Jungtine laivų statybos korporacija“ minimas visiškas variklių skyriaus atnaujinimas.
„Admirolo Kuznecovo“ beveik brolis dvynys „Liaoning“ buvo pabaigtas statyti Kinijoje. Kinai, nusipirkę nebaigtą statyti korpusą, atsisakė bendradarbiavimo su ukrainiečiais, turinčiais darbinės patirties su rusiško lėktuvnešio varikliais. Vietojeto įmontavo įprastus variklius, tokius kokie kuriami komerciniams prekiniams laivams arba keltams. Galios mažiau, bet jų patikimumas žinomas. Ypač matant, kokiais tempais vieną po kito lėktuvnešius stato kinai. Nebuvo laiko žaisti su neveikiančiomis technologijomis.
Labai realu, kad ir Rusija savo modernizaciją pasuks tokiu pačiu keliu. Paaukos lėktuvnešio greitį vardan išaugsiančio patikimumo. Tačiau tai – tik spėjimas, konkrečių darbų masto Rusijos pusėje niekas nekomentuoja. Tas, matyt, bus padaryta kai darbai įsibėgės.
Kita sritis, kurioje visi tikėjosi modernizacijos — viršutinis denis. Daugelis manė, kad visa jo danga bus pakeista, o kartu modifikuota pakilimo rampa. Tai yra kritinės svarbos dalys, lemiančios naikintuvo pakilimą. Operacija Alepe parodė tai ,kas buvo akivaizdu: laivas buvo projektuotas ne tam.
Visa SSRS lėktuvnešių programa iš esmės skyrėsi nuo Vakarų valstybių. Vakaruose lėktuvnešiai buvo smogiamoji jėga, o už „geležinės uždangos“, jie turėjo būti priedanga laivynui. Tiek patys pirmieji „Kijevo“ klasės, tiek vėlesnis „Kuznecov“, gabenosi lėktuvus, turėjusius ginti nuo oro atakų. Žemės taikiniams turėjo smogti paties laivo gabenamos įvairių tipų raketos.
Palyginimui: oras-oras raketa „Vympel R-73“ sveria 105 kg, o oras-žemė valdoma bomba „KAB-500KR“ – visus 500 kg. Penkiskart daugiau. Pakeitus amunicijos tipą tai yra kur kas didesnis svoris pakilti bandančiam naikintuvui, o tai nebuvo planuota projektuojant. Be to, padėties nepalengvina ir trumpesnis nei standartiniame oro uoste pakilimo takas. Visa tai atveda iki kuro ir gabenamo naudingo krovinio kiekio taupymo. Toks taupymas atsiliepia visos atplaukusios lėktuvnešio grupės galimybėms.
Kinai, atkūrę nepastatytą lėktuvnešį, ko gero, susidūrė su ta pačia pritaikymo kitiems tikslams problema. Antrasis jų pačių pastatytas lėktuvnešis vizualiai toks pats, bet jie skelbėsi padarę nežymių pakeitimų pakilimo rampos konstrukcijoje. Jie ją pažemino nuo 14 iki 12 laipsnių kampo.
Rusijos planuose numatyta dirbti nuo kito galo. Jie keis nusileidžiančius lėktuvus sustabdančių trosų gaudyklę. Pastaroji buvo kaltinama dažnais trosų trūkimais. Vienas jų potencialiai lėmė naikintuvo avariją kampanijos Sirijoje metu. Spėjama , kad naikintuvui belaukiant leidimo tūpti baigėsi degalai. Visą gaišatį sukėlė prieš tai nusileidusio lėktuvo stabdymo sistemai padaryta žala.
Specialistų darbas analizuojant šio bei kito, indams parduoto senesnio, Kijevo klasės, lėktuvnešio duomenis gali atnešti laukiamos naudos.
Mažiau matomi, bet ne mažiau svarbūs kiti suplanuoti darbai: bus pakeistos kelios vandens pompos, atnaujintos priešlėktuvinės gynybos raketos (vietoje sovietinių laikų „Kinžal“, bus įdiegtos nesenai sukurtos „Pancyr“).
Bene didžiausias pokytis nuo pastatymo suplanuotas elektronikos srityje. Nuo įrengimo darbų pabaigimo 1991 metais „Admiral Kuznecov“ niekada nebuvo modernizuota skrydžio kontrolės bei denio valdymo įranga. Šiame etape joms bus skirtas bene didžiausias dėmesys. Bus pakeista vos ne visa kontrolės bokšto įranga. Tiesa radarų ir komunikacijos įrangai dėmesio neskirta, jos matyt liks tokios, kokios buvo suprojektuotos.
Ką mano patys rusai? Didelio entuziazmo nėra, buvo pasigirdę net klausimų ar nevertėtų statyti naują, užuot kišus pinigus į seną daiktą. Kol kas Rusija neturi nei tokio dydžio laivų statybų patirties, nei vietos, kurioje pavyktu pastatyti tokio dydžio laivą.
Laivyno skaičiavimais, už šią modernizacijos sumą pavyktu pastatyti tik du/tris korvečių klasės laivus. Naujausios korvetės gali gabenti po kelias sparnuotasias raketas ir jos gali būti pavojingos, bet nė iš tolo nepakeistu laivyno karinio potencialo. Šis lėktuvnešis irgi ne stebuklas, bet jis bent jau leidžia pasiųsti psichologinę žinutę. Atsiminkime paskutinę kelionę link Sirijos krantų. Pasaulinio lygio dėmesys. Visi buvo priversti komentuoti, o kur dar narystė nedideliame klube, turinčiame tokio tipo ginkluotę, gebančią veikti toli nuo šalies krantų.
„Kuznecovas“ Murmanske praleis artimiausius trejus metus. Jo sugrįžimo laukiama 2021 metais. Tuomet jis jau bus sulaukęs solidaus 40-ies metų jūroje jubiliejaus. Įprastai šalys savo didžiuosius laivus nurašo praėjus pusei amžiaus nuo statybos. Pasenusios technologijos, išsemtos modernizacijos galimybės, pavargęs nuo metų naštos metalas.
Panašu, kad ši modernizacija jo nepadarys tikru lėktuvnešiu, bet bus kone paskutinė, į kurią investuoti pinigus dar buvo šiokia tokia logika. Ar iki jo tarnybos pabaigos Rusija ras kuo jį pakeisti, kol kas tik atviras klausimas. Ambicijų ir projektų yra, bet išskyrus žodžius nieko kito vis dar nematyti.