Kai kalbame apie mirtinas paveldimas ligas, tokio redagavimo nauda, rodos, neabejojame. Tačiau po tokių atradimų kyla būtinybė apsibrėžti etines ir teisines nuostatas, nes, kaip washingtonpost.com komentuoja inovacijų apžvalgininkas Vivekas Wadhwa, tik laiko klausimas, kada mokslas susidurs su didele dilema. Juk redaguoti galima ne tik ligas, bet ir išvaizdą, protą ar galią lemiančius genus.
Žmogaus genų redagavimo eros pradžia
Artimiausiu metu mokslininkai ketina tęsti klinikinius bandymus, kuriuose CRISPR genų redagavimo technika bus pasitelkiama žmogaus genams, nulemiantiems cistinę fibrozę ir kitas paveldimas mirtinas ligas, redaguoti. Sintetinės biologijos šalininkai įsitikinę, kad šios priemonės duos didelės ilgalaikės naudos. Jie tvirtina, esą ši metodika atveria galimybes redaguoti esamus ir kurti naujus genus ir taip užkirsti kelią visoms paveldimoms ligoms.
Specialistai teigia, kad, turint sąlygas atlikti genų pakeitimus, galbūt pavyktų atsilaikyti prieš juodligės atakas ar plaučių maro epidemijas. Tikėtina, tvirtina jie, kad, taikant šią metodiką, būtų galima atkurti net ir kai kurias išnykusias rūšis, kaip antai gauruotuosius mamutus. Be to, būtų galima sukurti atsparesnių aplinkos poveikiui, maistingesnių ir gardesnių augalų.
Genų inžinerijai pasisukus šia kryptimi, iškilo būtinybė aiškiai apsibrėžti etines ir teisines nuostatas, taikytinas in vitro genų redagavimui, ir padaugėjo nuogąstavimų dėl to, kaip turėtų elgtis specialistai, kai į juos bus kreiptasi su prašymais už didelius pinigus, panaudojant CRISPR teikiamas galimybes, sukurti tobulų palikuonių.
V. Wadhwos įsitikinimu, netrukus medicina susidurs su labai sunkiai įveikiama dilema – kada ir kaip derėtų taikyti šią naujovišką, daug žadančią technologiją. Pavyzdžiui, rašo straipsnio autorius, jei jums besilaukiant būtų nustatyta, kad jūsų kūdikis sirgs kokia nors sekinančia liga, ar jūs atsisakytumėte tabletės, kuri pakoreguotų kūdikio genomą ir taip padėtų jam išvengti ligos? O jei dar būtų galimybė šiek tiek padidinti jo protines galias? Pakoreguoti ūgi? Pasirūpinti, kad būtų stiprus ir tvirtas?
Kur reikėtų brėžti ribą?
Genų tyrėjai baiminasi, kad CRISPR genų redagavimo teikiama galimybė keisti įgimtus žmogaus bruožus atveria kelius ne tik ieškoti sveikatai palankių sprendimų, bet ir piktnaudžiauti. Kad to būtų išvengta, šios srities specialistai paraginti jungtis prie visuotinio moratoriumo dėl šios technologijos panaudojimo keičiant žmogaus embrionus. Neteisėtas šios metodikos taikymas 29 valstybėse užtraukia baudžiamąją atsakomybę; Jungtinėse Amerikos Valstijose draudžiama federalines lėšas naudoti embrionų genų keitimo tikslu.
Vis dėlto, kad ir kaip būtų nuogąstaujama dėl galimų su CRISPR genų redagavimu susijusių pažeidimų, laukiamų rezultatų patrauklumas pradeda užgožti bet kokį nerimą.
Šių metų vasario mėnesį JAV nacionalinė mokslų akademija pranešė pritarianti, kad CRISPR genų redagavimo technika būtų taikoma embrionų genams redaguoti, pašalinant iš jų DNR sekas, kurios, gydytojų duomenimis, nulemtų sunkias paveldimas ligas. Vis dėlto rekomendacija pateikta labai atsargiai, siūlant CRISPR genų redagavimą taikyti tik konkrečioms embrionų problemoms šalinti. Kitaip tariant, CRISPR turėtų būti tik mokslinių tyrimų instrumentas, kuris, savo ruožtu, ateityje galėtų būti pritaikomas klinikinio gydymo tikslais. V. Wadhwa atkreipia dėmesį, kad, žengus šį žingsnį, kelio atgal nebebūtų.
CRISPR genų redagavimo siūloma plačių galimybių, nedidelių sąnaudų ir naujos galios visuma kartu ir vilioja, ir baugina.
CRISPR genų redagavimo siūloma plačių galimybių, nedidelių sąnaudų ir naujos galios visuma kartu ir vilioja, ir baugina, teigia straipsnio autorius. Juk gali būti, kad vieną dieną „paredaguoti“ gyvą organizmą kas nors pasisiūlys kad ir kokiam pusrūsėly, ir visai pigiai. Taigi, viena vertus, visai įmanoma, kad mokslininkams pavyktų užkirsti kelią maliarijos plitimui, šią ligą pernešančius uodus padarius nevisliais, tačiau, kita vertus, vadinamieji bioteroristai šią technologiją galėtų panaudoti pražūtingų patogenų, nuo kurių galimai nukentėtų dešimtys milijonų žmonių, gamyboje.
Priėjome Rubikoną
Kaip užtikrinti, kad CRISPR genų redagavimo technika būtų taikoma atsakingai? Ar nekyla pavojaus, kad ateis laikas, kuomet tie, kurie galės sau leisti geresnį genomą, gyvens ilgesnį ir sveikesnį gyvenimą už tuos, kurie pinigų tam neturės? Galbūt JAV vyriausybei derėtų finansuoti genų redagavimo praktiką, taip užtikrinant visiems vienodas sąlygas pasinaudoti genetikos tobulinimo galimybėmis? O kas, jei, taikant CRISPR technologiją, žmogaus embrionui bus suteikta savybių, nulemsiančių neprognozuojamų pasekmių, pavyzdžiui, didesnę staigios mirties ar šizofrenijos riziką?
Kliūčių masiniam CRISPR genų redagavimo technikos taikymui – jau mažėja. Šia genų inžinerijos sritimi, pavyzdžiui, aktyviai domisi šunų veisėjai, siekiantys patobulinti veisles, kurioms būdingos sekinančios ligos. Buvęs NASA bendradarbis sintetinės biologijos mokslinių tyrimų srityje savo internetinėje parduotuvėje siūlo įsigyti CRISPR genų redagavimo rinkinių po 150 JAV dolerių (128 eurus). Nesunku įsivaizduoti ateitį, kurioje didieji vaistinių tinklai nevaržomai prekiautų CRISPR rinkiniais, skirtais buitiniams eksperimentams ir genų tobulinimui.
Pastaraisiais metais laisvėje išplitus tam tikroms genetiškai modifikuotų organizmų rūšims, imta kelti esminius etikos ir mokslo suderinamumo klausimus. Pavyzdžiui, prakalbus apie tai, kokių pasekmių būtų galima sulaukti pietinėje Jungtinių Amerikos Valstijų dalyje, siekiant sumažinti tropinių ligų plitimą, į aplinką išleidus genetiškai suluošintų uodų, kilo itin aršių diskusijų dėl galimo poveikio žmonėms ir aplinkai.
Taigi, kol žmogaus genų keitimo perspektyva – šiuolaikinė eugenika – mokslo bendruomenėje kelia nemažų nesutarimų, moksliniai šios srities tyrimai visame pasaulyje vykdomi vis intensyviau.
Priėjome Rubikoną, rašo V. Wadhwa. Žmonija priartėjo prie ribos, nuo kurios pagaliau galės pati kurti savo evoliuciją. Klausimas – ar šią naujai atrastą supergalią sugebėsime valdyti atsakingai – taip, kad padėtume ir sau, ir savo planetai? Tokios reikšmės sprendimą neturėtų būti pavesta priimti vien gydytojams, srities žinovams ar biurokratams.
Jei nepajėgsime užtikrinti, kad galimybę pasinaudoti šia naujove turėtų visi be išimties, rizikuosime sukurti genetinį poklasį, kurio nariams tektų iš paskutiniųjų varžytis su genetiškai modifikuotais turtingųjų palikuonimis. O jei nepajėgsime tinkamai stebėti ir kontroliuoti, kaip šia naujove naudojamasi, rizikuosime iššaukti visuotinę katastrofą. Kad viskas vyktų taip, kaip reikia, turime stengtis visi drauge.
