„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Mokslas už gero išgąsčio: kodėl žmonės mėgaujasi baime?

Artėjant Helovinui dauguma suskumba žiūrėti siaubo filmus ar lankytis išgąstį keliančiuose pabėgimo kambariuose. Tačiau kodėl po baimės jausmo aplanko malonūs jausmai? Mokslininkai turi tam paaiškinimą.
Žinomų žmonių vakarienės požemiuose akimirka
Žinomų žmonių vakarienės požemiuose akimirka / Arno Strumilos / 15min nuotr.
Temos: 2 Baimė Siaubas

Baimė gali būti jaudinantis ir priklausomybę sukeliantis dalykas.

„Mums patinka naujumas, kažkas, kas skiriasi nuo mūsų kasdienės patirties, – „USC News“ pasakojo Kognityvinių neuromokslų specialistas Irvingas Biedermanas, – Dalis išgąsčio patrauklumo kyla dėl to, kad patiriame naują patirtį, kuri, kaip žinome, yra saugi.“

Kaip veikia baimė?

Smegenų centre esanti migdolo formos neuronų virtinė kontroliuoja baimės reakciją. Baimę keliančioje situacijoje migdolinė liauka stimuliuoja pagumburį, kuris aktyvuoja dvi organizmo sistemas, sukeldamas staigų hormonų antplūdį ir sužadindamas reakciją „kova arba bėgimas“.

Adrenalinas padidina organizmo budrumą. Jis pagreitina širdies ritmą ir nukreipia kraują iš širdies į judesiams reikalingus raumenis. Kraujagyslės aplink gyvybiškai svarbius organus išsiplečia, užtvindydamos juos deguonimi ir maistinėmis medžiagomis. Pagreitėja kvėpavimas, todėl į smegenis patenka šviežio deguonies, o gliukozės kiekis kraujyje pakyla, todėl organizmas greitai gauna energijos ir yra pasiruošęs veikti.

„Nors jau suprantame kai kuriuos nervinių baimės tinklų aspektus ir tai, kaip jie koordinuoja elgesį, vis dar yra daug nežinomųjų“, – „The Guardian“ sakė Bristolio universiteto neurologė daktarė Charlotte Lawrenson.

Pasak jos, kai susiduriame su jutiminiais dirgikliais arba aplinka, kuri gali kelti grėsmę, smegenyse suaktyvėja du keliai. Pirmasis yra greitis. Informacija perduodama į jutiminį talamą, o tada – į migdolinę liauka, todėl į grėsmingus dirgiklius galima reaguoti nedelsiant.

Antrasis kelias yra lėtesnis, netiesioginis. Informacija siunčiama į žievę, išorinį smegenų sluoksnį, susijusį su sąmone, mąstymu ir atmintimi. Taip analizuojama grėsmė ir nustatoma, ar mums gresia realus pavojus.

„Tiksliai nežinome, kur smegenyse atsiranda baimės jausmas, – sako C.Lawrenson, – tačiau tikėtina, kad jis atsiranda dėl koordinuoto baimės tinklo, apimančio kelias smegenų sritis, suaktyvėjimo.“

Jei nustatoma, kad grėsmė yra reali, suaktyvinamos kitos smegenų sritys, kad būtų inicijuotas viso kūno atsakas į pavojų.

Langas į mūsų kolektyvines baimes

Baimė yra sena emocija, o bauginančios istorijos yra įsišaknijusios žmonijos istorijoje. Ankstyvosiose visuomenėse baimę keliančios pasakos buvo naudojamos vaikams mokyti apie pavojus, su kuriais jie gali susidurti, pavyzdžiui, vilkus ir kitus plėšrūnus.

Šiandien kinas yra langas į kolektyvines visuomenės baimes. Pavyzdžiui, 1954 m. mokslinės fantastikos filme „Godzila“ monstrą sukūrė branduolinė radiacija – tai atskleidė bendrą nerimą dėl Antrojo pasaulinio karo atominių atakų.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Verkianti mergaitė
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Verkianti mergaitė

Siaubo filmuose dažnai rodomos technologijos – robotai, kurie maištauja prieš savo kūrėją, pavyzdžiui, „Vakarų pasaulio“ šeimininkai, arba žudikiški dirbtiniai intelektai, tokie kaip Halas filme „2001: kosminė odisėja“ ir Skynetas filme „Terminatorius“. Septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntajame dešimtmetyje kartu su serijinio žudiko atsiradimu visuomenės sąmonėje pasirodė Maiklas Majersas ir Fredis Kruegeris, rašo „The Guardian“.

2020 m. kovą, kai pandemija įsibėgėjo, sparčiai augo filmo apie mirtiną pandemiją, pavadinimu „Užkratas“ (angl. „Contagion“), atsisiuntimai.

Tad kodėl žmonės norėjo žiūrėti siaubo filmą apie tai, kas tuo metu jiems buvo taip tikra? Prof. Marcas Malmdorfas-Andersenas ir jo kolegos mano, kad siaubo filmai turi mokymosi potencialą neapibrėžtumo valdymo srityje.

Kelionė nenuspėjamame pasaulyje

Danijos Orhuso universiteto docentas M.Malmdorfas-Andersenas, tyrinėja pažintinius procesus, susijusius su žaidimu ir mokymusi. „Laiko praleidimą šiose išgalvotose erdvėse galima vertinti beveik kaip galimybę parengti savo instrukcijų knygą, skirtą blogiausiems scenarijams“, – sako jis.

COVID-19 pandemijos metu atliktas siaubo filmų gerbėjų tyrimas parodė, kad žmonės, mėgstantys žiūrėti baisius filmus, buvo psichologiškai atsparesni nei ne siaubo filmų gerbėjai.

„Tam tikra prasme jie buvo susidūrę su panašiais scenarijais ir gali pasinaudoti šia patirtimi, kad galėtų susigaudyti naujoje, neaiškioje realybėje“, – sakė M.Malmdorfas-Andersenas.

123rf.com nuotr./Rankos
123rf.com nuotr./Rankos

Gali būti, kad pramoginės baimės formos apskritai gali padėti pagerinti emocijų reguliavimą ir įveikimo įgūdžius. Mėgavimasis baime yra prasmingas, jei žiūrėsime į ją kaip į „žaidimo formą“, teigė mokslininkas.

„Panašu, kad mėgavimasis bauginančiais dirgikliais yra susijęs su nenuspėjamų situacijų įveikimu, – sakė jis. – Lygiai taip pat ir vaikų žaidimams būdinga tai, kad jie ieško saikingo neapibrėžtumo, saikingų netikėtumų, stengdamiesi juos įprasminti.“

Ekseterio universiteto mokslininkai teigia, kad kai vaikų žaidimas susijęs su rizika ir baime, jis gali veikti kaip apsauginis veiksnys nuo nerimo. Žaidimas, sako M.Malmdorf-Andersen, yra strategija, padedanti išmokti, kaip elgtis nepažįstamose situacijose, o nenuspėjamus dalykus paversti nuspėjamais.

Geriausia vieta

Siekdami ištirti malonumo ir baimės ryšį, M.Malmdorfas-Andersenas ir jo kolegos iš Orhuso universiteto Rekreacinės baimės laboratorijos ištyrė grupę žmonių, kurie lankėsi atrakcionuose su vaiduokliais.

Svečiai savanoriškai užsiregistravo, žinodami, kad juos gąsdins smegenis ryjantys zombiai, grandininiais pjūklais ginkluoti maniakai ir vaikus ryjantys žudikai. Tyrėjai filmavo svečius, stebėjo jų širdies ritmą ir klausinėjo, kaip jie jautėsi įvairiais patyrimo momentais.

„Kiekvieną vakarą šiame atrakcionų parke dirba apie 70–100 gąsdinančių aktorių, – sakė M.Malmdorf-Andersen, – ir didelis specialiųjų efektų skyrius. Jie meta svečiams iššūkį įvairiais lygmenimis – pasibjaurėjimo, baimės, šuolio išgąsčio, nerimo, buvimo vienam, buvimo tamsoje, klaustrofobijos...“

Tyrimo rezultatai parodė, kad žmonėms nepatinka būti pernelyg nutolusiems nuo savo įprastos fiziologinės būsenos, tačiau jiems patinka būti šiek tiek už komforto zonos ribų.

Tarp baimės ir malonumo gali būti aukso viduriukas.

„Mūsų rezultatai rodo, kad tarp baimės ir malonumo gali būti aukso viduriukas, – sakė M.Malmdorf-Andersen, – Būtent toks taškas, kai kontekstas nėra per daug bauginantis, bet ir ne per daug nuspėjamas. Atrodo, kad šioje vietoje malonumas yra didžiausias.“

Šioje vietoje po baimės antplūdžio, kurį greitai pakeičia palengvėjimas, smegenyse išsiskiria geros savijautos cheminės medžiagos – endorfinai ir dopaminas, kurie apdovanoja euforijos antplūdžiu.

Kai baimė nueina per toli

Tačiau svarbu nepamiršti, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas. Visi turime unikalų jausmą, kas mums atrodo baisu, o tarp nekenksmingos pramogos ir tikro siaubo yra plona riba.

Per didelė baimė gali sukelti kančią ir sutrikdyti veiklą. Pasaulyje apie 275 mln. žmonių kenčia nuo nerimo sutrikimų, kurie gali tapti lėtiniais ir alinančiais bei paveikti žmogaus gyvenimo trajektoriją.

Tai, kas vienam žmogui gali kelti jaudulį, kitam gali kelti tikrą siaubą, mat skirtingų žmonių tam tikros smegenų sritys suaktyvėja skirtingu lygiu. Taigi išdrįskite išsigąsti šį Heloviną, bet tik tiek, kiek reikia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų