Didžiąją dalį šių paslaptingų geoglifų sukūrė Naskos tautos žmonės, šiose teritorijose gyvenę 200–700 metais. Tačiau mokslininkai įsitikinę, kad kai kurie iš naujai atrastųjų piešinių buvo sukurti gerokai anksčiau – Parakaso ir Toparos tautų atstovų, kurie gyveno nuo 500 m.p.m.e. iki 200 mūsų eros metų.
Paslaptingos linijos žmones žavi ir stebina jau kelis dešimtmečius. Milžiniško masto piešiniai buvo sukurti nuo žemės paviršiaus nuvalius viršutinį raudonų dykumos akmenėlių sluoksnį ir atidengus šviesesnį gruntą, esantį po paviršiumi. Tokiais geoglifais išraižyta Naskos dykuma tarp Naskos ir Palpos miestų.
Kai kurie iš šių piešinių atvaizduoja geometrines figūras, kai kurie yra paprasčiausios linijos, o kai kurie sudaro sudėtingus gyvūnų ir kitokių objektų atvaizdus.
Įdomiausia šių senovinių simbolių savybė yra ta, kad būnant ant žemės paviršiaus dažniausiai net neįmanoma suprasti, kad tai yra ką nors atvaizduojantis žmonių darbas: tą galima išsiaiškinti tik pakilus į didelį aukštį virš žemės, kad matytųsi platesnis vaizdas. Dėl to žmonės šių linijų sudaromų piešinių reikšmės net nebuvo supratę tol, kol nebuvo pradėti naudoti lėktuvai.
Kita vertus, senesni Parakaso geoglifai dažnokai buvo braižomi ant kalvų šlaitų, o tai reiškia, kad iš tinkamo stebėjimo taško žmonės juos galėjo įžiūrėti ir nuo žemės paviršiaus. Be to, skirtingai nei labiau geometrinės Naskos figūros, Parakaso geoglifai dažnokai atvaizduodavo žmones.
Didesnioji dalis naujai atrastų Parakaso piešinių vaizduoja karius. Manoma, kad jie už Naskos geoglifus yra senesni šimtmečiais. Visą šių paslaptingų piešinių didybę galima įvertinti žiūrint „National Geographic“ vaizdo įrašą.
„Tai reiškia, jog tai yra tradicija, kuri yra daugiau nei tūkstantmečius senesnė už pačius žinomiausius Naskos kultūros geoglifus. Dėl to atsiveria galimybės vystyti naujas hipotezes apie jų funkcijas ir reikšmę“, – sakė piešinių restauravimo ir apsaugos programai vadovaujantis Peru Kultūros ministerijos archeologas Johny Isla.
Kuomet 2014 m. organizacijos „Greenpeace“ protestuotojai, susirinkę prie garsiojo kolibrio geoglifo, pridarė žalos UNESCO saugomai teritorijai, J.Isla ir jo vadovaujama mokslininkų grupė gavo JAV vyriausybės dotaciją padėti atliekant svarbų šių objektų išsaugojimo darbą.
Tačiau, kadangi šios teritorijos kartografinė informacija yra labai ribota ir fragmentuota, darbas buvo itin sudėtingas, tad J.Isla į pagalbą pasitelkė Peru Pontifikato katalikiškojo universiteto archeologijos profesorių Castillo Buttersą, turėjusį padėti užpildyti žemėlapių spragas.
Bendradarbiaujant su „National Geographic“ dokumentikos serialo „Explorer“ kūrėjais ir archeologe Sarah Parcak, buvo sukurta „piliečių mokslininkų“ platforma, leidusi į pagalbą vertinant palydovinėse nuotraukose užfiksuotus vaizdus pasitelkti paprastus žmones, kurie padėjo surasti įdomesnius regionus – Peru atveju tikėtasi surasti naujų archeologiniams kasinėjimams tinkamų vietovių ar plėšimų atvejų.
Po pirminės peržiūros C.Buttersas pats aplankė talkininkų pažymėtas vietas, tačiau jose nerado nieko įdomaus. Bet vėliau jis tas pačias vietoves apžiūrėjo panaudodamas bepiločius orlaivius, taikant ir paprastus fotografinius, ir sudėtingesnius trimačio skenavimo metodus, ir aptiko dešimtis geoglifų, kurių iki šiol niekas nebuvo pastebėjęs.
Laiko poveikis – natūrali erozija – šias linijas paslėpė nuo paprastų žmonių akių, tačiau bepiločiai orlaiviai, kurie yra lengvesni, pigesni ir paprasčiau naudojami už lėktuvus, padėjo jas iš naujo atrasti.
