Mokslininkai iš skerdyklos įsigijo kelias kiaulių galvas. Jie iš jų išėmė smegenis ir su sudėtingų technologijų pagalba jas atgaivino. Buvo naudojami šildytuvai, pompos ir dirbtinis kraujas, tačiau pastangos nenuėjo veltui – paskerstų kiaulių smegenys techniškai ir vėl buvo gyvos. Tik visai be jokio kūno – jos plūduriavo stiklainiuose.
Dar daugiau – šis metodas leido palaikyti smegenų gyvybę net 36 valandas. Iš tiesų, net patys mokslininkai dar ne visiškai suvokia šio pasiekimo reikšmę. Juk kiaulės smegenys buvo prikeltos ir stiklainyje kažkur laboratorijoje išgyveno visas 36 valandas! Tai yra absoliučiai neįtikėtina.
Žinoma, filosofinius pamąstymus apie tai, ką galvojo kiaulės smegenys, galima pamiršti. Kiaulės buvo negyvos 4 valandas, kol jų smegenis mokslininkai sugrąžino į tą būklę, kurią galima laikyti gyvybe.
Per tas 4 valandas neuronai buvo pažeisti ir mažai tikėtina, kad smegenyse liko kokių nors prisiminimų ar minčių. Mokslininkai smegenis skenavo elektroencefalografu, ieškodami kokio nors aktyvumo, ir padarė išvadą, kad kiaulės nebuvo sąmoningos. Tiesa, nereikėtų pamiršti, kad tas dirbtinis kraujas iš dalies blokavo elektroencefalografijos aparato veikimą, todėl nežymių sąmoningumo ženklų užfiksuoti jis vis tiek nebūtų galėjęs. Todėl užtikrintai nežinome, ar tokių buvo.
Žinome tik tiek, kad ląstelės buvo gyvos ir funkcionavo. Ryšiai tarp jų ne vienoje vietoje buvo suirę dėl tų 4 valandų, kurias kiaulės galvos praleido atskirai nuo kūno. Tačiau individualiame lygmenyje tos ląstelės tikrai buvo gyvos, todėl ir pačių smegenų nebuvo galima laikyti mirusiomis. Visas šis eksperimentams mokslininkams kelia labai daug klausimų. Kas jei vietoj tų 4 valandų būtų buvęs tik vienos valandos tarpas? Galbūt tada būtų pavykę užfiksuoti ir sąmoningumo ženklus?
O kas jei stiklainyje atsidurtų žmogaus smegenys?
Į pastarąjį klausimą atsakyti nebus įmanoma dar metų metus ir ne dėl technologinių, o dėl etinių priežasčių. Tegul žmogus ir paaukos savo smegenis mokslui, prieštaraujančių jų panaudojimui visuomet bus. Negyvų audinių naudojimas iš esmės mokslininkams klausimų nekelia, tačiau kaip dėl gyvų?
Ar tyrimams su jais turėtų būti taikomi tokie pat reikalavimai kaip su gyvais žmonėmis? O jei žmogus yra pripažintas negyvu, pasirašomas mirties liudijimas, o tada mokslininkai ramiai laboratorijoje atgaivina jo smegenis?
Viena vertus, mokslinio smalsumo neįmanoma užgniaužti. Tačiau niekas nenori rizikuoti savo reputacija ir karjera. Todėl praeis ne vieni metai, kol atsiras norinčių finansuoti tokius eksperimentus ir norinčių juos atlikti. Per tą laiką filosofai galės dar kartą pasvarstyti, kaip keičiasi mirties riba.
