Australijos nacionalinio universiteto astronomo Christiano Wolfo vadovaujama astronomų komanda teigia, kad ši juodoji skylė auga taip sparčiai, kad praktiškai pasiekė didžiausią galimą ribą.
Supermasyvias juodąsias skyles, kurių masė yra nuo milijonų iki milijardų kartų didesnė už Saulės masę, paprastai galima rasti galaktikų centruose - aplink jas sukasi visa galaktika.
Kur kas mažesnės juodosios skylės, kurių masė siekia kelias dešimtis Saulės masių, susidaro suirus masyvių žvaigždžių branduoliui, kai jos miršta, ir gali padidėti susidūrus su kitomis juodosiomis skylėmis, rašo „ScienceAlert“.
J0529-4351 yra kvazaras – taip vadinami aktyvūs galaktikos branduoliai, spinduliuojantis smarkiau nei visa galaktika. Šio spinduliavimo energijos šaltinis – medžiagos akrecija į galaktikos centre esančią juodąją skylę.
Kvazaro J0529-4351 šviesa iki mūsų keliavo daugiau nei 12 mlrd. metų, stebėjimų fiksuojama jo būsena – 1,5 mlrd. metų po Didžiojo sprogimo. Tai labai ankstyvas Visatos istorijos tarpsnis.
C.Wolfas ir jo komanda apskaičiavo, kad juodoji skylė auga maždaug 370 Saulės masių per metus. Tai yra šiek tiek daugiau nei mūsų Saulės masė per dieną.
Stebima juodoji skylė yra labai arti vadinamosios Eddingtono ribos – didžiausio stabilaus greičio, kokiu juodoji skylė gali "maitintis".
Juodoji skylė trumpam gali viršyti šią ribą, tačiau esant tokiam greičiui medžiaga pradeda taip stipriai švytėti, kad radiacijos slėgis stumia medžiagą aplink juodąją skylę, kol ji tampa nepasiekiama juodosios skylės gravitacijai, rašo „ScienceAlert“.
Tai reiškia, kad juodoji skylė, maitinanti J0529-4351 kvazarą, auga beveik taip greitai, kaip tik gali. Daugelyje kvazarų galaktikų juodosios skylės yra arti Eddingtono ribos, tačiau J0529-4351 yra geriausias pavyzdys – tai ryškiausia ir „plėšriausia“ supermasyvi juodoji skylė, kokią iki šiol mokslui pavyko atrasti.
„Pagal šviesumą ir tikėtiną augimo spartą, – rašo Australijos nacionalinio universiteto tyrėjai, – J0529-4351 yra ekstremaliausias iš visų žinomų kvazarų.“
