Naujausią informaciją – kad Saturnas apie savo ašį apsisuka per 10 valandų, 33 minutes ir 38 sekundes – pateikia naujai paskelbtas tyrimas, kuriame panaudoti 2017 metų rugsėjį užbaigtos NASA „Cassini“ misijos duomenys. Naujieji skaičiavimai patikslino ankstesnius vertinimus, paremtus „Cassini“ misijos pirmtakų, „Voyager“ zondų, duomenis ir Saturno parą patrumpino keliomis minutėmis.
„Tyrėjai Saturno vidun pažvelgė naudodami Saturno žiedų bangas ir taip paaiškėjo ilgai ieškota fundamentali planetos charakteristika. Ir tai iš tiesų patikimas rezultatas. Atsakymas slypėjo žieduose“, – sakė „Cassini“ projekto mokslininkė Linda Spilker.
Atrodytų, planetos dienos ilgį išmatuoti neturėtų būti sunku — tiesiog lauki ir stebi besisukantį pasaulį. Bet Saturno tikslaus paros ilgio mokslininkams nustatyti ilgai nepavyko. Kadangi ši planeta yra dujų milžinė, mokslininkai negali stebėti kokių nors fiksuotų peizažo elementų, kaip uolinėse planetose.
Taip pat dienos ilgumo matavimuose mokslininkai dar naudoja ir planetos magnetinio lauko pokrypį. Bet Saturnui toks metodas taip pat netinka, nes jo magnetinis laukas praktiškai idealiai lygiuojasi su planetos sukimosi ašimi, kas paros trukmės skaičiavimų visai nepalengvina. Vienas Saturno planetos magnetinį lauką tyrinėjantis mokslininkas, duodamas interviu svetainei Space.com apie spalį paskelbtą tyrimą, neužtikrintumą dėl Saturno paros ilgio pavadino „truputį gėdingu“.
Įvairių Saturno paros matavimų rezultatai buvo labai jau skirtingi – nuo 10 valandų, 36 minučių iki 10 valandų, 48 minučių. O tai iš tiesų nėra priežastis didžiuotis.
Sausio 17 d. publikuotame tyrime panaudotas visiškai kitoks matavimo būdas — buvo stebima ne pati planeta, o jos žiedai. Tokia idėja buvo iškelta dar 1982 metais, bet iki „Cassini“ misijos mokslininkai neturėjo duomenų, kad galėtų patikrinti tokio skaičiavimo metodo veikimą.
Idėjos esmė tokia – Saturnui sukantis jo vidus šiek tiek vinguriuoja, sukeldamas nedidelius planetos gravitacinio lauko pokyčius. Šie pokyčiai paveikia dujų milžinę puošiančius žiedus sudarančių ledo gabalėlių judėjimą ir žieduose sukelia mažas bangas.
„Žiedus sudarančios dalelės negali nereaguoti į šiuos gravitacinio lauko pokyčius. Tam tikrose žiedo vietose šios osciliacijos žiedo daleles paveikia tinkamu metu, ir jos pamažu sukaupia energiją, kuri sklinda kaip regima banga“, – pranešime sakė straipsnio pagrindinis autorius Christopheris Mankovichius, Kalifornijos universiteto Santa Kruze astronomijos absolventas.
Tad Ch.Mankovichius su kolegomis tyrinėjo šias matomas bangas ir jomis pasinaudodami, užfiksavo pačios planetos vidų. Taip tyrėjai gavo šį 10-ies valandų, 33 minučių ir 38 sekundžių rezultatą. Jis dar nėra visiškai nepajudinamai galutinis — dėl skaičiavimų paklaidos Saturno diena gali būti 112 sekundžių ilgesnė arba 79 sekundėmis trumpesnė. Bet naujieji skaičiavimai vis vien gerokai susiaurino žiojėjusį 12 minučių tarpą.
Tyrimas aprašytas sausio 17 dienos „The Astrophysical Journal“ straipsnyje.
