Mokslininkai išsiaiškino, kad empatija yra kibirkštis, mūsų širdyse įžiebianti užuojautą, skatinanti padėti nelaimėje atsidūrusiems žmonėms. Taip pat nustatyta, kad žiauriai, psichopatiškai ir antisocialiai elgiamasi dėl empatijos stokos, kurią savo ruožtu lemia pažeistos nervinės jungtys.
Kraštutiniai altruistai ir psichopatai atspindi geriausius ir blogiausius mūsų polinkius. Viename moralinio spektro gale yra pasiaukojimas, dosnumas ir kitos kilnios savybės, kurias laikome geromis, o kitame – savanaudiškumas, smurtas ir griaunamieji impulsai, kuriuos vertiname kaip blogį. Mokslininkai teigia, jog abiejų tipų elgsena išsivystė žmonėms evoliucionuojant. Kaip spėjama, mums ir tam tikru lygmeniu daugeliui kitų rūšių troškimas padėti vieni kitiems atsirado dėl to, kad norint išlikti būtina bendradarbiauti didelėse socialinėse grupėse. Tačiau atskiroms grupėms taip pat tekdavo varžytis dėl išteklių, todėl svarbus išliko ir noras žaloti bei galbūt net žudyti priešininkus.
„Anksčiau manyta, kad mažamečiams vaikams nerūpi kitų gerovė, tačiau pastarojo meto tyrimai rodo, kad vaikai ima jausti empatiją dar gerokai iki pirmojo gimtadienio. Mokslininkai tyrė vaikų elgseną stebint kenčiančius žmones – dar nesulaukę nė pusės metų amžiaus daugelis kūdikių į tokius dirgiklius reaguoja susirūpinimą rodančia veido išraiška, o kai kurie net elgiasi užjaučiamai, pavyzdžiui, lenkiasi priekin ir bando bendrauti su sielvartaujančiais asmenimis. Pusantrų metų amžiaus vaikai dažnai išreiškia empatiją tokia teigiama socialine elgsena kaip apkabinimas arba žaisliukas užsigavusiam vaikui paguosti. Tačiau tai galioja ne visiems vaikams“, – rašoma žurnalo „National Geographic Lietuva“ sausio mėnesio numeryje.
Mokslininkai pastebėjo, kad tam tikra nedidelė vaikų dalis nuo antrųjų gyvenimo metų „aktyviai nepaiso“ kitų žmonių. Sužinoję, kad kitas asmuo susižeidė, šie vaikai nusijuokia ar net numoja ranka ir smerkiančiu tonu pareiškia: „Tau viskas gerai“ arba „Turėtum elgtis atsargiau“. Tokius vaikus stebėję iki paauglystės, mokslininkai sužinojo, kad neretai šie vaikai imdavo elgtis antisocialiai ir įsiveldavo į nemalonumus.
Kituose tyrimuose paauglių beširdiškumas ir emocinės išraiškos stoka matuota klausinėjant, pavyzdžiui, ar pasielgęs netinkamai tiriamasis gailisi. Tiriamieji, gavę aukštą įvertinimą „beširdiškumo-bejausmiškumo“ kategorijoje, dažnai turi didelių nemalonumų dėl savo elgesio, pavyzdžiui, itin agresyviai elgiasi konfliktuodami, gadina turtą. Taip pat išsiaiškinta, kad dalis šių paauglių ilgainiui imasi sunkių nusikaltimų, o kai kurie suaugę tampa psichopatais.
Panašių tyrimų daryta ir daugiau, tačiau mokslininkai nėra linkę vienareikšmiškai tvirtinti, kad empatijos stoką ir blogį lemia genai. Kaip ir daugelio kitų ligų atvejais, įtakos turi ne tik prigimtis, bet ir ugdymas. Ištyrę 561 vaiką, gimusį antisocialiai besielgiančioms motinoms, mokslininkai pastebėjo, kad įvaikintų atžalų, užaugusių saugioje ir rūpestingoje aplinkoje, beširdiškumo-bjausmiškumo savybės ne tokios ryškios, kaip mažiau rūpestingose šeimose gyvenusių vaikų.
Gali būti, kad mūsų gebėjimas suprasti kitų žmonių jausmus ir paversti tai užuojauta yra įgimtas, tačiau tai nereiškia, kad jis nekintamas. Mokslininkai parodė, kad įmanoma palenkti medį, kol šis dar jaunas, ir sustiprinti teigiamus socialinius polinkius.
Vienas geriausių pavyzdžių – Mendotos paauglių gydymo centras, kuriame laikomi visuomenei pavojingi paaugliai su ilga nusikalstama biografija. Centre bandoma užmegzti ryšį su šiais jaunuoliais nepaisant agresyvios ir antisocialios jų elgsenos. Kad ir kas nutiktų, darbuotojai su pažeidėjais elgiasi humaniškai. Paaugliai kasdien vertinami pagal tam tikras elgsenos vertinimo skales. Jei rezultatai geri, kitą dieną jiems taikomos tam tikros privilegijos. Jei rezultatai prasti, privilegijų netenkama. Kitaip tariant, siekiame ne bausti už blogą elgseną, o atlyginti už gerus poelgius.
