Kai tik tokia dirbtinė gyvybės forma bus sukurta, ją ketinama pritaikyti organinės kilmės produktų – įvairių vakcinų, biokuro ar kitų cheminių medžiagų – gamyboje. Jungtinės Karalystės vyriausybė paskelbė į šį mokslinį projektą investuojanti 1 milijoną svarų sterlingų. Dirbtines mieles žadama sukurti iki 2017 metų.
Kaip ir gyvūnai bei augalai, mielės yra eukariotiniai organizmai, o tai reiškia turintys kompleksiškas struktūras, kurios DNR medžiagą talpina ląstelių branduoliuose. Mokslininkai mieles kaip gyvybės sintetinimo objektą pasirinko dėl to, kad šie grybai turi apie 6 tūkst. genų. Tai, palyginti su kur kas sudėtingesniais organizmais, yra nedidelis skaičius, sudarantis galimybę su esamomis technologijomis mieles susintetinti greičiau ir pigiau.
Daugelis kitų tyrėjų, iš tokių šalių kaip JAV, Kinija ir Indija, šiuo metu dirba su kompiuteriais modeliuodami mielių DNR, kuri paskui bus susintetinta specializuotų bendrovių. Vėliau, sujungus paskirus genetinės medžiagos fragmentus į vientisą struktūrą, bioinžinieriai ketina įterpti ją į gyvų mielių ląsteles, prieš tai pašalinus natūralią jų DNR.
Sintetinė biologija yra bene sparčiausiai šiuo metu besivystanti biologijos mokslo šaka, kuri, kai kurių tyrinėtojų manymu, netolimoje ateityje gali tapti pagrindu naujai pramonės revoliucijai. Šios srities mokslininkai specializuojasi sintetinių organinės kilmės medžiagų ir organizmų kūrime. Tokia veikla apima dirbtinių genų projektavimą ir surinkimą, kuris primena inžinierių, konstruojančių mašinas iš paskirų detalių, darbą.
Žmonės sėkmingai sukurė daugelį su gamtos įvaldymu ir perdirbimu susijusių kultūrinių praktikų, pradedant agrokultūra ir baigiant dirbtiniu apvaisinimu. Genetikos inžinerija ir sintetinė biologija, atrodo, yra dar vienas žingsnis visiško gyvybės ir gamtos įvaldymo kryptimi.
Pirmasis dirbtinis mikroorganizmas, o jei tiksliau, sintetinės DNR pagrindu gyvuojanti biologinio organizmo ląstelė, buvo sukurta genetikos mokslininko Craigo Venterio, o visuomenei pristatyta 2010 metais.
