Šio Škotijos universiteto mokslininkai taip pat priklausė šio viruso kilmės genetinės tyrėjų grupei. Jų teigimu, šios žinios pasitarnaus ateities koronavirusų, galinčių kilti iš šios genetinės linijos, prevencijai.
„Koronavirusuose esanti genetinė medžiaga yra labai rekombinantinė. Tai reiškia, kad skirtingi viruso genomo regionai gali būti kilę iš skirtingų šaltinių. Dėl to rekonstruoti SARS-CoV-2 kilmę buvo sudėtinga. Reikia identifikuoti visus regionus, kurie rekombinavosi ir atsekti tų regionų istoriją. Kad galėtume tą padaryti, surinkome labai įvairialypę ekspertų grupę, kurioje buvo žmonių, besigilinančių į rekombinacijas, filogenetinį datavimą, virusų mėginių rinkimą, virusų molekulinę evoliuciją“, – sakė Pensilvanijos universiteto (JAV) biologijos docentas Maciejus Boni.
Mokslininkai viruso genetinės medžiagos analizei panaudojo tris skirtingus bioinformatikos metodus, kurie leido identifikuoti ir atskirti SARS-CoV-2 genome esančius rekombinantinius regionus. Vėliau jie rekonstravo nerekominantinių regionų filogenetines istorijas ir palygino jas tarpusavyje, kad suprastų, kurie konkretūs virusiai praeityje sudalyvavo rekombinacijos įvykiuose. Taip jie sugebėjo atsekti evoliucinius santykius tarp SARS-CoV-2 ir jam genetiškai artimiausių skujuočių bei šikšnosparnių virusų.
Tyrimą publikavo žurnalas „Nature Microbiology“.
Nustatyta, kad virusų, kuriems priklauso ir SARS-CoV-2, nuo kitų šikšnosparnių virusų divergavo prieš maždaug 40-70 metų. Svarbu pažymėti, kad nors SARS-CoV-2 yra genetiškai artimas RaTG13 koronavirusui (96 proc. genetinis sutapimas), kuris 2013 metais buvo surinktas iš pasaganosio šikšnosparnio (Rhinolophus affinis) Kinijoje, Junanio provincijoje, mokslininkai nustatė, kad naujasis koronavirusas nuo RaTG13 genetiškai nutolo gana seniai – 1969 metais.
„Gebėjimas nustatyti divergencijos laiką po rekombinacijos istorijų išnarpliojimo, kurį įgijome šio bendradarbiavimo metu, gali padėti nustatyti ir daugelio kitų virusinės kilmės patogenų kilmę“, – sakė Lėveno universiteto (Belgija) Evoliucinės virusologijos ir bioinformatikos katedros vyriausiasis mokslininkas Philippe'as Lemey.
Mokslininkai nustatė, jog viena iš seniausių SARS-CoV-2 savybių, kuria jis dalinasi su giminingais virusais – tai prie receptoriaus besijungianti sritis (RBD, receptor-binding domain), esanti „spyglio“ baltyme. Ši sritis leidžia virusui atpažinti ir prisijungti prie receptorių, esančių ant žmogaus ląstelių.
Tai reiškia, kad pasaganosiai šikšnosparniai Kinijoje nešioja ir kitus virusus, kurie pasižymi gebėjimu užkrėsti žmones“, – sakė Glazgo universiteto Virusų tyrimų centro bioinformatikos profesorius Davidas L.Robertsonas.
Ar šie virusai kada nors įgis gebėjimą peršokti tiesiogiai iš šikšnosparnių į žmones, ar jiems bus reikalingas koks nors tarpinis šeimininkas, palengvinsiantis šį šuolį? Anot D.L.Robertsono, kitos mokslininkų grupės kėlė klaidingą hipotezę, kad evoliuciniai pokyčiai, kurie koronavirusui buvo reikalingi, kad jie užkrėstų žmones, įvyko skujuočių organizmuose.
„SARS-CoV-2 RBD seka kol kas aptikta vos keliuose skujuočių nešiojamuose virusuose. Be to, kitas esminis bruožas, kuris, kaip manoma, yra privalomas, kad SARS-CoV-2 galėtų užkrėsti žmones – polibazinė skilimo sritis spyglio baltyme – kol kas nebuvo surasta jokiame SARS-CoV-2 artimame šikšnosparnių viruse. Nors išlieka tikimybė, kad skujuočiai atliko tarpininko vaidmenį ir palengvino viruso pernašą žmonėms, nėra jokių įrodymų, kad skujuočių užkrėtimas yra būtina sąlyga, kad virusai galėtų užkrėsti žmones. Tad mūsų tyrimas kelia hipotezę, kad SARS-CoV-2 veikiausiai evoliucionavo taip, kad įgytų gebėjimą daugintis ir žmonių, ir skujuočių viršutiniuose kvėpavimo takuose“, – sakė Škotijos mokslininkas.
Mokslininkai savo darbo išvadose nurodė, kad kovojant su ateities pandemijomis reikės aktyviau rinkti laukinių šikšnosparnių virusų mėginius ir kurti žmonių ligų stebėjimo sistemas, gebančias aptikti naujus žmonių patogenus ir operatyviai į tuos patogenus reaguoti.
„Stebėsenos sėkmės pagrindas yra žinojimas, kokių virusų ieškoti ir pirmenybės suteikimas tiems virusams, kurie jau gali užkrėsti žmones. Jau turėjome būtų geriau pasiruošę antro SARS viruso atsiradimui“, – sakė D.L.Robertsonas.
M.Boni pridūrė: „Pernelyg vėlai sureagavome į pradinį SARS-CoV-2 protrūkį, tačiau tai nebus paskutinė koronaviruso pandemija, su kuria susidursime. Turi būti sukurtos ir naudojamos kur kas plačiau naudojamos, realaus laiko stebėjimo sistemos, kurios sugautų tokius virusus dar tada, kai pacientų kiekis matuojamas dviženkliais skaičiais“.