Toks lazeris būtų tikrai didelis, tačiau ne neišmatuojamai didelis: pagal vieną iš mokslininkų pasiūlytų projektų, tam pakaktų 1–2 MW galios lazerio ir bent 30 metrų skersmens pagrindinio veidrodžio.
Nėra žinoma, ar nežemiškos civilizacijos astronomai taip lengvai atpažintų kitos protaujančios gyvybės formos siunčiamus signalus, tačiau neabejotina, kad dėmesį į Žemę tai tikrai patrauktų, tvirtina pagrindinis mokslinio darbo autorius, Masačusetso technologijų instituto (JAV) studentas Jamesas Clarkas.
Norint statyti tokį ateivius kviečiantį švyturį daugiausiai sunkumų keltų tai, kad Žemė kosmose nėra viena – tai yra ganėtinai nedidelė planeta tarp aštuonių kitų dangaus kūnų, besisukanti apie žvaigždę, kuri šviečia ryškiau už bet kurį lazerį, kokį kada nors sugebėtų pagaminti žmonės. Žvelgiant iš už šimtų šviesmečių esančio nežemiško astronomo perspektyvos, bet kokie žmonijos skleidžiami elektromagnetiniai signalai ir infraraudonųjų spindulių šaltiniai galėtų paskęsti gigantiško mūsų kaimynystėje esančio karšto šviesulio šviesoje.
Taigi, iš tiesų tokio lazerio paskirtis būtų ne žybsintis švyturys, patraukiantis bet kokio ateivių astronomo žvilgsnį – jis tik mūsų Saulės skleidžiamą šviesą pakeistų pakankamai, kad nežemiški astronomai pasivargintų Saule ir jos apylinkėmis domėtis labiau.
Ateiviai, besižvalgantys apie kaimynines žvaigždes (kaip tą darome mes), galėtų pastebėti, kad apie Saulę sukasi kelios planetos arba kad bent viena iš šių planetų galėtų būti tinkama gyvybei. Tačiau tokios planetos – iš pirmo žvilgsnio tinkamos gyvybei – nėra didelė retenybė. Jeigu tie ateiviai gyventų ties žvaigžde Trappist-1, prie kurios astronomai aptiko daugiausiai gyvybei tinkamų egzoplanetų, kurios įmanomas būtų ir skysto vandens egzistavimas paviršiuje, jie dėl tos pačios priežasties galėtų susidomėti ir mūsų žvaigžde: vos už keliolikos šviesmečių yra žvaigždė, prie kurios yra galimai gyvenamų pasaulių.
Bet jeigu itin galingą lazerį, kokį įsivaizduoja J.Clarkas, nukreiptume tiesiai į ateivių astronomus, kurie žiūrėtų į mūsų Saulę, mūsų Saulė tokiems astronomams atrodytų labai keistai.
Įprastomis sąlygomis įvairių žvaigždžių skleidžiamos šviesos kiekiai gali skirtis. Šios variacijos gali turėti tam tikras tendencijas. Tačiau gerai sufokusuotas lazerio šviesos šaltinis smarkiai perstumtų Saulės skleidžiamos šviesos spektrą link infraraudonojo spektro – tai būtų tikrai neįprasta. Lazeris būtų ne šiaip mirksintis šviestukas – dėl jo mūsų Saulė atrodytų kaip įprasta žvaigždė, kuriai dėl neaiškios priežasties „stogas nuvažiavo“.
Jeigu ateivių astronomai užfiksuotų tokį signalą ir įvertintų jo svarbą, būtų įmanoma užmegzti lazerinį ryšio kanalą, kuriuo duomenis būtų galima perdavinėti iki 2 Mbps sparta – panašiai, kaip lėtais interneto modemais. Žinoma, dėl šviesos greičio apribojimo tokio signalo kelias truktų daugiau nei dešimtmetį.
Mokslininkų teigimu, nesudėtingą lazerinį signalą, parodantį, kad apie Saulę yra kažkas įdomaus, galėtume pasiųsti iki 20 000 šviesmečių atstumu. Nors, žinoma, kosmosas yra kur kas didesnis – 20 000 šviesmečių aprėptų tik pačią artimiausią Paukščių tako galaktikos kaimynystę.
Bet ar gera mintis mojuoti kosminiu žibintuvėliu į artimiausias planetas? Mokslininkai tokio klausimo nenagrinėjo – palikime tai skaitytojams.
Išsamiau su mokslininkų idėjomis galima susipažinti šiame straipsnyje.
