„Visiems atrodė, kad vėžlių kiautai išsivystė dėl apsaugos, – sakė vienas tyrėjų paleontologas Tyleris Lysonas iš Denverio Gamtos ir Mokslų muziejaus. – Bet visai kaip pirmykščių paukščių plunksnos buvo skirtos ne skraidymui, pirmieji kiautai susiformavo ne apsaugai, o kasimuisi po žeme, kad gyvūnai galėtų pabėgti nuo atšiaurios Pietų Afrikos aplinkos, kur gyveno pirmykščiai vėžliai.“
Ankstyvoji vėžlių kiauto evoliucija ilgą laiką buvo mįslė mokslininkams. Vienas didžiausių pokyčių prieš susiformuojant kiautui pirmykščių vėžlių kūno sandaroje buvo praplatėję šonkauliai.
Nors tai iš pirmo žvilgsnio neatrodo kaip reikšminga kūno modifikacija, šonkaulių praplatėjimas turi įtakos keturkojų gyvūnų kvėpavimui ir judėjimo greičiui. Šonkauliai palaiko kūną judėjimo metu ir vaidina svarbų vaidmenį vėdinant plaučius.
Gerokai praplatėję šonkauliai sustiprina liemenį, tačiau dėl to sutrumpėja gyvūnų žingsnių ilgis ir gyvūnai vaikšto lėčiau.
Didžiausias tyrimo proveržis pasiektas atradus keletą seniausių (260 mln. metų) amžiaus ne pilną kiautą turinčio vėžlio – Eunotosaurusafricanus iš Karoo Baseino Pietų Afrikoje, liekanų. Keletą šių fosilijų atrado du iš tyrime dalyvavusių mokslininkų, tačiau pačius svarbiausius mėginius, maždaug 15 cm ilgio, kurie sudaro gerai išsilaikiusį skeletą su visiškai sujungtomis galūnėmis, rado aštuonmetis Pietų Afrikos berniukas.
