Kalifornijos technologijų instituto („Caltech“) tyrėjos Rosaly Lopes vadovaujama grupė nurodė, kad Titano reljefas pasižymi „viena didžiausių geologinių įvairovių Saulės sistemoje“.
„Nors Žemės ir Titano medžiagos, temperatūros ir gravitacijos laukai skiriasi, daugelis paviršiaus darinių yra panašūs ir gali būti aiškinami kaip tų pačių geologinių procesų rezultatai“, – sakoma straipsnyje, paskelbtame mokslo žurnale „Nature Astronomy“.
Išanalizavę dabar jau nebeveikiančio zondo „Cassini“ tyrimų radaru ir infraraudonųjų spindulių kameromis duomenis mokslininkai paskelbė dabar jau galintys užpildyti daugumą baltųjų dėmių Titano, skriejančio maždaug už 1,2 mlrd. km nuo Žemės, paviršiaus žemėlapyje.
Du dešimtmečius trukusi „Cassini“ misija buvo užbaigta 2017 metais, kai zondas buvo nukreiptas sudegti Saturno atmosferoje.
Pasak tyrėjų, Titano kopos ir ežerai atrodo esą jaunesni dariniai, o kalnagūbriai veikiausiai susidarė seniau.
Titano reljefą formavo besikaupiančios sąnašos ir nuosėdų erozija; jis taip pat pasižymi įvairove platumos atžvilgiu: kopos – ties pusiauju, lygumos – vidutinėse platumose ir įvairių reljefo formų bei ežerų labirintas – ties ašigaliais“, – sakoma studijoje.
Pusiaujo regionas yra „sausringas“, o arčiau ašigalių esančios sritys gauna daugiau kritulių.
Kaip ir Žemėje, Titano paviršiuje esama smūginių kraterių, skysčių ir vėjo sukeliamos erozijos žymių. Be to, šiame palydove lyja skystu metanu, reiškiasi tektoninių plokščių judėjimas ir, galbūt, vulkaninė veikla.
Viena iš šios grupės narių Alice Le Gall, dirbanti Paryžiaus-Saklė universitete, sakė, kad Titanas „yra vienintelis žinomas dangaus kūnas, kurio paviršiuje žinome esant skysčių telkinių“.
Smarkiai atšaldytas metanas gali būti trijų būvių: kieto, skysto ir dujinio. A.Le Gall naujienų agentūrai AFP sakė, kad ši medžiaga Titane pasižymi panašiu ciklu kaip ir vanduo – Žemėje: Saturno palydove lietaus pavidalu iškrentantis skystas metanas sudaro upes ir ežerus, o vėliau gali išgaruoti ir vėl sudaryti debesis.
