Įprasto deimanto kristalinė struktūra primena kubą. Tačiau meteorituose jau seniai aptinkama ir vadinamo šešiakampio deimanto. Pirmą kartą laboratorijoje ši deimanto rūšis susintetinta 1966 metais (o gal ir šiek tiek anksčiau). Taigi, mokslininkai gali tirti šešiakampius deimantus jau pakankamai ilgą laiką.
Problema ta, kad didelių šešiakampio deimanto ar lonsdalito kristalų mokslininkams niekaip nepavyko sukurti. Tiesą sakant, mokslininkų turimi pavyzdžiai buvo tokie maži, kad net ir šios medžiagos kietumo niekaip nepavykdavo išmatuoti. Skaičiavimai ir simuliacijos rodė, kad lonsdalitas turėtų būti kietesnis už įprastą deimantą, bet mokslininkai to negalėjo patvirtinti.
Bet dabar jau gali. Vašingtono universitete mokslininkai naudodami suspaustas dujas ir paraką, galima sakyti, iššovė porą grafito diskų 24140 km/val. greičiu. Jų susidūrimas sukūrė lonsdalitą. Gauti kristalai vis tiek buvo labai maži, bet jų kietumą buvo galima išmatuoti garso bangomis, kurios per kietas medžiagas keliauja greičiau. Tyrimas parodė, kad šie kristalai yra 58 proc. kietesni už deimantą.
Tačiau natūralus deimantas naujo sintetinio konkurento kol kas nebijo - lonsdalitas išliko stabilus tik kelias nanosekundes. Jėga, kuri sukūrė kristalus, juos ir sunaikino. Dainos „Diamonds are forever“ kol kas perdainuoti apie lonsdalitą nereikės.
Tačiau mokslininkai yra nusiteikę optimistiškai. Patobulinus procesą šešiakampės struktūros deimantus būtų galima gaminti paprasčiau. Jie išliktų stabilūs ir juos būtų galima naudoti kuriant dar kietesnius ir efektyvesnius pjovimo įrankius. Norint lonsdalitą būtų galima naudoti ir juvelyrikoje, nors kol kas pastebima, kad kristalai pasižymi rudai-gelsva spalva.
Beje, įprasti kubo struktūros deimantai jau seniai gaminami laboratorijose. Juvelyrikos gamintoja „Pandora“ jau paskelbė, kad atsisako iškastinių deimantų ir savo produkcijoje naudos sintetinius kristalus
