Žemės magnetinis laukas driekiasi į kosmosą ir labiausiai susikoncentruoja šiaurės ir pietų ašigaliuose. Magnetinio lauko ašigaliai nestovi kaip įkalti ir nuolat dreifuoja bei kartkartėmis apsikeičia vietomis. Tie persivertimai maždaug kas 200 000 – 300 000 metų, bet šio reiškinio įtakos planetai ženklų nėra daug.
Alanas Cooperis iš Pietų Australijos muziejaus Adelaidėje su kolegomis pateikė kai kuriuos atsakymus. Jie nustatė tiksliausią naujausio Žemės magnetinių polių apsikeitimo, vadinamojo Laschampo įvykio, datą. Jų vertinimas rodo, kad tai įvyko prieš 41 560 – 41 050 metų ir netruko nė 1000 metų.
Komanda tokį laikotarpį išskyrė radioaktyviosios anglies metodu išanalizavusi Naujosios Zelandijos šlapynėse fosilizuoto kauri medžio (Agathis australis) rieves.
„Šis medis gyveno per Laschampo įvykį ir panaudoję radioaktyviosios anglies-14 pokytį atmosferoje galėjome tiksliai nustatyti magnetinio lauko išnykimo laiką“, – sako A.Cooperis.
Žemės magnetosfera – erdvės regionas apie planetą, kuriame dominuoja Žemės magnetinis laukas – silpnėja, kai magnetiniai poliai apsikeičia vietomis. A.Cooperio ir jo komandos vertinimu, per Laschampo įvykį, Žemės magnetinio lauko lygis buvo vos 6 procentai, lyginant su dabartiniu.
Magnetiniam laukui silpstant atmosferą pasiekia daugiau kosminių spindulių, kurie transformuoja azotą į radioaktyvią anglį-14, taip padidinant pastarosios koncentraciją. Tad, matuodami anglies-14 lygius kauri medžio rievėse, mokslininkai tiksliai datavo Laschampo įvykį.
Tuomet, pasinaudodami klimato modeliavimu, jie surado kelis svarbius įvykius, sutapusius su Laschampo įvykiu. Silpnesnis magnetinis laukas į Žemę praleido daugiau saulės blyksnių paskleistos jonizuojančios spinduliuotės ir kosminių spindulių.
„Tai pažeidžia ozono sluoksnį ir tuomet smarkiai sustiprėja ultravioletinė spinduliuotė“, – sako A.Cooperis. Tai turėjo sukelti ekstremalias oro sąlygas, tokias kaip žaibai, aukšta temperatūra ir daug Saulės spindulių – o prie to kai kuriems organizmams prisitaikyti nebuvo lengva.
„Šie ekstremalūs aplinkos sąlygų pokyčiai galėjo sukelti, ar bent paskatinti, išnykymus, tokius, kaip didžiųjų žinduolių išnykimas Australijoje ir neandertaliečių – Europoje“, – sako Paula Reimer iš Karalienės universiteto Belfaste (JK), kuri tyrime nedalyvavo. Australijos ir Tasmanijos megafauna – gigantiški priešistoriniai vėlyvojo pleistoceno žinduoliai – ir neandertaliečiai Europoje išnyko maždaug tuo pat metu, kaip ir įvyko polių apsikeitimas prieš 42 000 metų.
Šiaurės ašigalis trūkčiodamas juda pastarąjį šimtmetį, kasmet pasislinkdamas maždaug po kilometrą, sako A.Cooperis. „Tai nebūtinai reiškia, kad tai įvyks vėl, bet jei įvyks, tai bus katastrofa“, – sako jis.
Tyrimą publikavo prestižinis mokslo žurnalas „Science“.
