Kaip aiškino Anjali Tripathi, NASA Egzoplanetų tyrimų programos astrofizikė, kai planeta ar mėnulis sukaupia pakankamai masės, dėl gravitacijos ji susitraukia į rutulio formą.
Visatos kūnai susiformavo po Didžiojo sprogimo, įvykusio maždaug prieš 13,8 mlrd. metų. Mažytės dulkių dalelės, cirkuliavusios milžiniškuose dulkių debesyse, vis susidurdavo.
Jei susidūrimas buvo švelnus, pasak NASA, dulkių dalelės susiliejo, sukeldamos sniego gniūžtės efektą, mat kuo daugiau masės besiformuojanti planeta kaupė, tuo jos pačios gravitacija didėjo, kartu traukdama dar daugiau dalelių.
Kiekvienas gabalėlis stengiasi atsidurti kuo arčiau gravitacijos centro, o besiformuojanti planeta dar pasirūpina ir pusiausvyra, kad kiekvienas taškas būtų panašiu atstumu nuo centro, štai todėl dangaus kūnai ir yra apvalūs, aiškino astronomas Bruno Merinas, Europos kosmoso agentūros ESAC mokslinių duomenų centro Madride vadovas.
Merkurijus ir Venera yra beveik tobulos formos, nes jos yra lėčiau besisukančios uolienų planetos.
Pasak B.Merino, ledo planetos taip pat būna beveik tobulai apvalios, nes „ledo sluoksnis pasiskirsto labai tolygiai“.
Tačiau kitos planetos nėra tokios tobulos formos. Pavyzdžiui, dujiniai milžinai Jupiteris ir Saturnas ties pusiauju išsipūtę, o tai nutikę dėl jų didelio sukimosi greičio.
Pasak NASA mokslininkų, Saturnas atrodo kaip krepšinio kamuolys, ant kurio kažkas sėdi.
Tačiau visatoje turime ir begalę kitokių formų dangaus objektų. Pavyzdžiui, asteroidai ir kometos gali būti bet kokios formos, mat yra paveikti susidūrimų ir tarpžvaigždinio sukimosi, rašo „Live Science“.
Štai Marsas turi bulvės formos palydovą, vadinama Fobu.
Išties tik apie 20 iš beveik 300 mums žinomų Saulės sistemos palydovų yra apvalūs, dauguma – netaisyklingos formos. A.Tripathi teigimu, šių kūnų masė yra mažesnė, tad jie neturi stiprios gravitacinės galios, kad išlygintų savo formą.
