Šis atradimas tvirtai įrodo, kad šie dygliuoti Australijos gyvūnėliai, mintantys termitais (vabzdžiais) ir dedantys kiaušinius, gali skleisti garsus, dėl ko mokslininkai daug metų diskutavo.
Laukinės trumpauodegės echidnos (Tachyglossus aculeatus) Dryandros nacionaliniame parke Vakarų Australijoje kūkčiojo, gurkšnojo, švokščiojo ir kvėpavo – ir Australijos Kurtino universiteto komanda kartu su kolegomis iš Jungtinės Karalystės jas tuo metu užfiksavo.
„Kiek mums žinoma, echidnų vokalizacija literatūroje nebuvo užfiksuota“, – rašo tyrėjai savo paskelbtame straipsnyje.
„Ilgą laiką buvo manoma, kad echidnoms garsinis bendravimas neegzistuoja, o vieninteliai jų atpažįstami garsai yra „šniurkščiojimo“ garsai.“
Suaugusios echidnos šiuos garsus skleidė, kai buvo vienos arba bendravo su kita echidna. Visi užfiksuoti vokalizavimo garsai buvo išleisti veisimosi sezono metu, todėl panašu, kad jie skirti ypatingoms progoms.
Akustinis bendravimas yra daugelio sausumos stuburinių gyvenimo dalis. Jis nepriklausomai išsivystė skirtingose gyvūnų grupėse, įskaitant žinduolius, paukščius, gekonus, krokodilus ir varles.
Jų skleidžiami garsai gali būti naudojami privilioti partnerius, gintis ar pulti, keistis informacija, palaikyti ryšį ar net bendrauti su kitais gyvūnais, įskaitant žmones.
Šis atradimas padeda išspręsti mokslinį ginčą dėl to, kada ankstyvieji žinduoliai pradėjo skleisti garsus bendravimui.
„Jei ir monotremai, ir kiti žinduoliai vokalizuoja, tai leidžia manyti, kad bendras šių dviejų evoliucinių linijų protėvis taip pat galėjo vokalizuoti“, – sako ekofiziologė Christine Cooper iš Curtin universiteto.
„Nors žinoma, kad kitos bendravimo formos, pavyzdžiui, vibraciniai ir cheminiai signalai, atsirado daug anksčiau, – priduria Ch.Cooper, – mūsų rezultatai patvirtina, kad akustinis bendravimas naudojant garsą greičiausiai atsirado prieš 100-200 milijonų metų ir prieš monotremacijoms atsiskiriant nuo kitų žinduolių.“
Tyrimas paskelbtas žurnale „Journal of Zoology“.
