Manoma, kad ledynas, nuo kurio atskilo ledo luitas, egzistavo 12 tūkst. metų.
Larsen A ir Larsen B už savęs paliko Larsen C – žymiai didesnę ledo masę, plaukiančią į ledinius Antarktidos pusiasalio vandenis. Tai – didžiausias ledo luitas šiame regione, kurio plotas yra vos mažesnis nei Škotijos.
Tyrimai rodo,kad Larsen A atskilo po to, kai pasiekęs kritinę ribą ėmė tirpti itin staigiai.
Be to, tai yra pats šiauriausias – šiuo atveju tai reiškia esantis arčiausiai Pietų Amerikos – likęs ledo luitas.
Nauji tyrimų duomenys, kuriuos atliko JAV geologijos tarnyba, Britų Arkties tyrimai ir keli JAV universitetai, rodo, kad Larsen C taip pat yra pažeidžiamas ir kad luitas prarado 4 metrus ledo ir 60 cm oro.
Ankstesni tyrimai rodė, kad jis grimzdo žemyn. Didžioji ledo luitų masės dalis yra po vandeniu, o grimzdimas reiškia, kad ledynas netenka masės.
Per pastaruosius 15 metų ledynas grimzdo maždaug po metrą kasmet. Toks kiekis gali neatrodyti didelis ledynui, kurio 50 metrų yra išsikišę iš vandens. Tačiau mokslininkai yra sunerimę.
Atrodo, kad Antarktidos įlankos šilimas gali prisidėti prie ledo tirpsmo Larsen C. Tiesa, tai yra milžiniškas ledynas ir visi šie procesai nebūtinai reiškia, jog jis šį šimtmetį atskils.
Tačiau dabartiniai jam įtaką darantys procesai nėra vieninteliai – tyrimai rodo,kad Larsen A atskilo po to, kai pasiekęs kritinę ribą ėmė tirpti itin staigiai.
Dar prieš kelerius metus mokslininkai manė, kad padėtis Antarktidoje yra stabili – ledo nei gausėja, nei mažėja, ir buvo labiau sunerimę dėl Grenlandijos. Tačiau kai buvo pradėta Antarktidą tyrinėti įdėmiau, apie Vakarų Antarktidos ledynų tirpsmą imta kalbėti kaip apie „nesustabdomą“ ir „nesugrąžinamą“.
