– Kokią naują tarptautinę dieną minėsime birželio pabaigoje?
– 2016 m. gruodžio 6 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 71-oje sesijoje priėmė rezoliuciją, skelbiančią naują atmintiną dieną – Tarptautinę asteroido dieną. Ji turėtų būti minima kasmet birželio 30 d. 1908 m. birželio 30 d. rytą negyvenamose Sibiro platybėse plykstelėjo galingas sprogimas, kurio banga apskriejo visą planetą.
Atvirai kalbant, mokslininkai ligi šiol nežino, kas tai buvo. Vieni mano, kad asteroidas, kiti – kad kometa, treti – kad kažkoks pavojingas eksperimentas. Siejama netgi su garsiojo Nicola Tesla vardu. Bet dauguma vis dėlto mano, kad tai buvo kosminis smūgis.
– Kas įvyko per tą smūgį?
– Sprogimas įvyko 10–15 km aukštyje, o jo jėga buvo tūkstantį kartų didesnė už Hirošimos bombos. Sprogimo banga išvertė apie 80 mln. medžių 2 tūkst. km2 plote. Smūgis sukėlė 5 balų stiprumo pagal Richterio skalę žemės drebėjimą. Ši atmintina diena, kuria paskelbė JT, yra to sprogimo aidas, turintis priminti, kad kosminiai smūgiai gali pasikartoti, kad iš kosmoso mums nuolat gresia rimtas pavojus. Kai įvyko Tunguskos sprogimas, žmonės apie kosminius pavojus dar nemąstė.
Tiesa, 1906 m. verslininkas ir kalnakasys Danielis Barringeris įrodė, kad Arizonos krateris, esantis Arizonos dykumoje JAV, yra kosminės kilmės. Tas krateris nedidelis – 1,2 km skersmens, nesenas – apie 40 tūkst. metų. D. Barringeriui netgi pavyko surasti geležinio meteorito nuolaužų. Bet, nepaisant jo įrodymų, netgi mokslinė visuomenė į jo atradimą žiūrėjo gana skeptiškai. Tik po 50 metų geologas ir astronomas Eugene'as Shoemakeris patvirtino, kad D.Barringeris buvo teisus.
E.Shoemakeris buvo astrogeologijos pradininkas, pradėjęs smūginių kraterių Žemėje tyrimus. Jis buvo vienas iš nedaugelio žmonių, mačiusių, kaip Shoemakerio-Levy kometa, suskilusi į gabalus, smogė į Jupiterio paviršių ir paliko ten didžiulį pėdsaką. Pats E.Shoemakeris dalyvavo rengiant ekspedicijas į Mėnulį, dirbo paruošiamąjį geologinį darbą ir svajojo pats pakliūti į Mėnulį, bet sveikata jam neleido. Po to, kai jis žuvo autokatastrofoje, tirdamas vieną iš Australijos kraterių, jo pelenai buvo nugabenti į Mėnulį. Tai vienintelis žmogus, kurio palaikai Mėnulyje.
E.Shoemakeris ir kiti geologai apie 1960–1970 m. išmoko nustatyti smūginę kosminę kraterių kilmę – anksčiau buvo manoma, kad jie vulkaniniai arba tektoniniai. Nuo to laiko Žemės paviršiuje nustatyta apie 200 smūginių kraterių, o su „įtariamais“ (kol kas iki galo nepatvirtinta jų kilmė) tokių kraterių yra apie 800.
Didžiausias šiuo metu žinomas yra Manitsoko krateris Grenlandijoje, jo skersmuo – apie 600 km. Bet tai buvo prieš 3 mlrd. metų. Tarp „įtariamų“ kraterių yra dar du krateriai po 500 km skersmens. Vienas – Mumbajaus šelfe po vandeniu (arba netgi Žemės gelmėse), kitas – Antarktidoje po ledynais.
Sprogimo banga išvertė apie 80 mln. medžių 2 tūkst. km2 plote. Smūgis sukėlė 5 balų stiprumo pagal Richterio skalę žemės drebėjimą.
Dar viena svarbi data kelyje į asteroidų pažinimą ir jų poveikį Žemei, kai geologas Walteris Alvarezas ir jo tėvas – fizikas ir Nobelio premijos laureatas – Luisas Alvarezas iškėlė hipotezę, kad su stambiais kosminiais smūgiais susiję masiniai išmirimai. Jie kalbėjo apie išmirimą kreidos ir paleogeno periodu, kai išnyko dinozaurai, kiti gyvūnai. Paaiškėjo, kad Žemėje tokių įvykių masinių išmirimų, kurie galėjo būti susiję su asteroidų smūgiais, buvo ne vienas. Tada žmonija pakėlė galvą ir sužiuro į dangų, nes kilo klausimas – o kas, jei tai vėl pasikartos.
Beje, prie šito klausimo iškėlimo prisidėjo ir Lietuvos geologai. Dar gerokai iki Alvarezų darbų Lietuvoje buvo surasti du nemaži smūginiai krateriai – Mizarų prie Druskininkų (6 km skersmens) ir Veprių (8 km skersmens).
Kitas lietuvis, tiesa, gyvenęs ir augęs Peterburge, Viktoras Masaitis nustatė vieno didžiausių Žemėje Popigajaus kraterių kosminę prigimtį ir tapo vienu žymiausių tarptautiniu mastu tokių struktūrų tyrėjų. Mūsų krateriai (6 km ir 8 km skersmens) palyginti nedideli, bet mes pamodeliavome, kas būtų, jei panašaus dydžio kūnas (apie 300 m skersmens) trenktų į tą pačią vietą prie Druskininkų.
Aiškėja, kad Druskininkų neliktų, sprogimo banga juos nušluotų ir palaidotų po storu nuolaužų sluoksniu. Vilniuje, už 150 km, būtų matomas plykstelėjimas, maždaug 90 kartų stipresnis už Saulės šviesą. Vilnių sudrebintų 7 balų žemės drebėjimas ir kristų nuolaužos iki 3 cm dydžio.
– Ar įmanoma būtų ką nors padaryti, jei asteroidas artėtų prie Žemės?
– Astronomai deda dideles pastangas, kad numatytų asteroidų orbitas ir tuos asteroidus, kurie gali kelti Žemei pavojų, ir ramina, kad šiuo metu realus pavojus Žemei negresia. Vis dėlto jie vartoja sąvoką „pavojingi Žemei asteroidai“. Tai tie asteroidai, kurie gali priartėti prie Žemės arčiau nei 7,5 mln. km – tai maždaug 20 nuotolių iki Mėnulio. Bet žinoma, kad jau XXI a. keliolika asteroidų pralėkė tarp Žemės ir Mėnulio. Tiesa, nedidelių, bet tai labai arti.
Asteroidai yra ne tik grėsmė, galinti sunaikinti žmoniją, bet ir stichinė nelaimė, kurios bent teoriškai galima išvengti. Tarkim, galima pasitikti artėjantį asteroidą raketos smūgiais, kurie pakreiptų jo orbitą. Galbūt jį galima suskaldyti į gabalus, kurie krisdami atskirai nesukeltų tokio didžiulio smūgio. Yra kitokių priemonių išvengti nelaimės. Bet tai kol kas tik teorijos, nes žmonija tokių išteklių dar neturi.
