Didžiojo sprogimo teorijoje postuluojama, kad Visata savo egzistenciją pradėjo kaip nepaprastai tankus materijos gumulas (singuliarinis taškas), kuris pradėjo vėsti ir plėstis – kaip balionas. Baliono vėsimas leido susiformuoti subatominėms dalelėms, ir, savo ruožtu, žvaigždėms, planetoms bei gyviems organizmams.
Vis dėlto Didžiojo sprogimo teorijoje esama tam tikrų nesusipratimų. Tiesa, iki šiol niekas nepasiūlė jokios geresnės ir įtikinamesnės teorijos apie tai, kaip galėjo susiformuoti Visata. Šiaip ar taip, mes vis dar neįsivaizduojame, kas pastūmėjo nepaprastai tankų materijos grumstą sprogti. Maža to, beveik visoje Visatos erdvėje temperatūra yra maždaug vienoda – o tai būtų mažai tikėtina Didžiojo sprogimo atveju: temperatūra vargu ar būtų pasiskirsčiusi taip tolygiai.
Naujoje Visatos susidarymo teorijoje daroma prielaida, kad Visata gali būti keturių dimensijų žvaigždės sprogimo padarinys. Keturių išmatavimų žvaigždė – tokia beprotiška juodoji skylė, kokių mes net negalime įsivaizduoti. Mėginimas paaiškinti, kaip jos atrodo ir veikia, būtų maždaug toks:
„Šiame modelyje mūsų trimatė visata yra membrana, kuri plūduriuoja didžiulėje visatoje, sudarytoje iš keturių matmenų. Tyrėjų grupė įsivaizdavo, kad jei didžiulė visata turėtų savo keturmačių žvaigždžių, kai kurios iš jų kolapsuotų (susitrauktų), suformuodamos keturmates juodąsias skyles – lygiai taip pat, kaip masyvios žvaigždės mūsiškėje Visatoje po savo egzistencijos palieka mūsiškes juodąsias skyles. Tos keturių matmenų žvaigždės sproginėtų irgi kaip supernovos, atsikratydamos išorinių savo sluoksnių, o vidiniai susitrauktų į juodąsias skyles.“
Kitaip sakant, mums žinomos trimatės juodosios skylės, kurių apstu mūsų Visatoje, turi dvimatę ribą, kuri vadinama įvykių horizontu (jį kirtęs objektas nebegali ištrūkti iš juodosios skylės gravitacijos lauko). Keturių išmatavimų juodojoje skylėje įvykių horizontas, savo ruožtu, būtų trimatis. Kaip nurodoma tyrėjų sudarytame kompiuteriniame modelyje, kolapsavus keturių matmenų žvaigždei, jos medžiaga persikeltų į trimatį įvykių horizontą, kuris laikui bėgant iš lėto plėstųsi. Tas įvykių horizontas ir galėtų būti mūsų Visata.
Teorija dar labai jauna. Tyrėjų modeliai byloja, kad ji gana perspektyvi, tačiau nauji Europos kosmoso agentūros ESA atradimai rodo foninėje kosminės kilmės mikrobangų spinduliuotėje vykstant tam tikras fluktuacijas (virsmus), kurios sutampa su Didžiojo sprogimo teorija, tačiau prieštarauja naujajai keturmatės juodosios skylės teorijai.
Tyrėjai neslepia, kad jie tebetobulina savuosius modelius, tad kol kas nieko užtikrinto negalima teigti. Savaime suprantama, vadovėlių mesti į šiukšliadėžes dar nereikėtų – niekas nesako, kad Didžiojo sprogimo teorija yra neteisinga. Tiesiog gali būti ir kitų Visatos atsiradimo paaiškinimų.
Plačiau ši teorija išdėstyta žurnale „Nature“.