Tinklų saugumas ir įvairių rizikų suvaldymas šiuo klausimu vargiai įmanomas be aiškių bendradarbiavimo standartų tarp atsakingų valdžios institucijų ir verslo įmonių, teikiančių šias paslaugas. Pasekmės, kaip įprastai, gula ant vartotojų pečių: už tariamai saugų ryšį jie mokės daugiau. Ar įmanoma suderinti – piliečių saugumą, verslo konkuravimą ir vartotojų teises? Žinoma, kad įmanoma, nors naujosiomis pataisomis bandoma įtikinti priešingai.
Kodėl dabartinis įstatymo projektas nepadės užtikrinti saugumo?
Pirmiausiai grįžkime į praėjusią vasarą, kai 2020 m. birželio 30 d. buvo priimtos Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo pataisos. Jos įtraukė įmones, numatančias tiekti 5G ryšio paslaugas ar valdančias šioms paslaugoms teikti reikalingą infrastruktūrą, į trečios kategorijos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių sąrašą. Minėtomis pataisomis buvo įtvirtintas ir tokių įmonių sandorių patikros mechanizmas. Jis aprėpia ne tik įmonių įsigijimo ar susijungimo sandorius, bet ir kasdienius verslo sandorius dėl aparatūros, įrenginių ir programinės įrangos įsigijimo.
Dabar pasižiūrėkime, ką žada naujas Elektroninių ryšių įstatymo pakeitimo projektas. Jame numatyta post factum tikrinti šiuo metu veiklą jau vykdančius ir iki 2020 m. gruodžio 31 d. suteiktais radijo dažniais (kurie nėra skirti 5G ryšio paslaugoms teikti) besinaudojančius ryšio operatorius bei jų įrangą. Būtent čia ir prasideda reguliacinių prieštaravimų grandinė, kurią peržvelgsiu nuosekliau.
Įmonės, kurios teikia ankstesnės kartos (ne 5G) ryšio paslaugas ar valdo šioms paslaugoms teikti reikalingą infrastruktūrą, niekaip nėra susijusios su nacionaliniu saugumu. Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymas nėra įtraukęs šių įmonių į jokią kategoriją ir nenumato jokio šių įmonių reguliavimo. Todėl tokių įmonių įtraukimas į patikrą, numatytą įstatymo pakeitimo projekte, ne tik neturi teisinio pagrindo, bet ir nepadės užtikrinti didesnio 5G ryšio paslaugų saugumo.
Nepagrįstai ribojama verslo konkurencija atneštų didelių nuostolių
Tinklo įrangos dalyvių rinkoje nėra daug, todėl bent vieno rinkos dalyvio pašalinimas iš esmės keičia konkurencijos sąlygas tarp likusiųjų. Nors pataisų rengėjų aiškinamajame rašte teigiama, kad priėmus įstatymų projektus neigiamų pasekmių nenumatoma, toks teiginys neatitinka tikrovės.
Elektroninių ryšių įstatymo pataisose numatyta, jog, nustačius, kad tam tikras gamintojas ar tiekėjas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, ryšių operatorius privalėtų per tam tikrą laiką pakeisti visą turimą tokio gamintojo ar tiekėjo įrangą. Tokio gamintojo ar tiekėjo įranga negalėtų būti naudojama ne 5G infrastruktūroje, kuri nėra kritinė nacionaliniam saugumui. Tad konkurencijos sąlygos iškreipiamos ne tik 5G infrastruktūroje, bet ir su ja nesusijusiose elektroninių ryšių rinkose ar atskiruose rinkos segmentuose.
Pavyzdžiui, jei „Huawei“ būtų pripažinta nepatikimu gamintoju, o ryšio operatoriai būtų įpareigoti pašalinti Huawei įrangą iš Lietuvos telekomunikacinių tinklų ir pakeisti ją kitų gamintojų įranga, atitinkamos išlaidos sudarytų dešimtis ar net šimtus milijonų eurų. Žinoma, kad jos nugultų ant vartotojų pečių. Potencialias ekonomines pasekmes naujausia „Oxford Economics“ ataskaita, atskleidžianti galimas konkurencijos ribojimo išlaidas teikiant 5G tinklo įrangą 31 Europos šalyje, tarp jų – ir Lietuvoje. Pasak tyrimo duomenų, minėtos išlaidos ateinantį dešimtmetį vartotojams sudarytų net 8 mln. eurų per metus. Tuo tarpu vėluojančią prieigą prie 5G ryšio iki 2023 m. patirtų maždaug 200 tūkst. žmonių.
Belieka tik stebėtis, kodėl įstatymų pataisų rengėjai neįvertino šių pasekmių ir nesivadovauja kitų valstybių praktika. Kitos valstybės – pagrindinė Lietuvos eksporto partnerė Vokietija arba kaimyninė Suomija – atvirai ir aiškiai pareiškė, kaip bus apsaugotas 5G tinklas, kokias papildomas išlaidas patirs verslas ir vartotojai, taip pat – kiek gali vėluoti ryšio tinklo diegimo darbai.Tuo tarpu Elektroninių ryšių įstatymo bei kitų susijusių įstatymų pataisų rengėjai tokios informacijos neteikia bei klaidina visuomenę teiginiu, kad neigiamų pasekmių nenumatoma.
Užtikrinti saugumą – būtina. Tačiau gal galime tą padaryti kitais būdais?
Nėra jokių abejonių, kad užtikrinti Lietuvos piliečių nacionalinį saugumą yra būtina, tačiau dabartiniame įstatyme numatyti investuotojų ir sandorių patikros kriterijai yra labai abstraktūs, politinio pobūdžio ir dviprasmiški, bei leidžia pripažinti nepatikima bet kurią įmonę ar asmenį.
Nesant viešų, skaidrių, objektyvių ir patikrinamų kriterijų, kurių pagrindu būtų vertinama investuotojų, gamintojų ir tiekėjų atitiktis nacionalinio saugumo interesams, ryšių paslaugų tiekėjai negali iš anksto preliminariai įsivertinti nei savo pačių, nei planuojamų pasirinkti įrangos tiekėjų patikimumo. Taip pat tokie kriterijai sudaro sąlygas diskriminuoti įrangos gamintojus ir tiekėjus išimtinai tik jų kilmės šalies pagrindu.
Tačiau yra ir kitas būdas – gamintojų įrangos patikimumą vertinti remiantis viešai pripažintais saugumo standartais ir gairėmis, taip kaip tą nusprendė daryti kitos Europos Sąjungos valstybės, tarp kurių – Vokietija ir Suomija, įvedusi papildomus reikalavimus visiems gamintojams ir numačiusi sertifikuoti kritinės įrangos dalis.
Esame pasirengę užtikrinti tiekiamos įrangos saugumą
Praktika rodo, kad pats efektyviausias būdas spręsti saugumo problemas yra sertifikavimas, leidžiantis garantuoti, kad skirtingų gamintojų įranga galės sklandžiai veikti kartu, o jos standartus visi interpretuos vienodai. „Huawei“ pasaulyje pirmauja 5G telekomunikacijų srityje, o tai reiškia, kad į įrangos saugumą investuojame daugiausiai rinkoje ir esame tą pasiryžę daryti toliau.
Tad gal derėtų visiems – ir teisėkūros organams, ir verslui – dialogo būdu rasti sprendimą, kuris nepažeistų verslo konkurencijos, pagrindinio Europos Sąjungos veikimo principo, Lietuvos nacionalinio saugumo ir nevirstų išaugusiomis ryšio kainomis Lietuvos žmonėms?
„Oxford Economics“ ataskaita „Restricting Competition in 5G Network Equipment Throughout Europe“.
