Tai buvo V-2, arba, kaip jas vadino nacių propagandos ministras Josefas Goebelsas,Vergeltungswaffe 2 (atpildo ginklas 2 – vok.). Ji nešė vienos tonos kovinę galvutę, ir tai, kad raketa buvo tyli, ir taip dažnai smogdavo be įspėjimo, gniuždė ir psichologiškai, ne tik fiziškai.
V-2 taip pat buvo pirmoji balistinė raketa, pirmtakė didelių, skystu kuru varomų raketų variklių, naudojančių praktiškai tą pačią technologiją ir nuskraidinusių zondus į Saulės sistemos pakraščius, variusius branduolines raketas ir iškėlusias žmones į Mėnulį.
Jos svarba pripažįstama visame pasaulyje, ir V-2 raketos demonstruojamos Australijos karo memoriale Kanberoje, Vokietijos muziejuje Miunchene
Iki šiol šių raketų išliko nedaug, tačiau daugiau, nei 14 metrų aukščio V-2 raketa užėmė centrinę vietą 40 milijonų svarų vertės atriume Londono imperiniame karo muziejuje. Raketa yra vienas iš artefaktų, demonstruojančių Britanijos buvusių konfliktų ikonografiją – nuo „Spitfire“ lėktuvo, naujausiame Irako konflikte bombos suniokoto automobilio iki standartinių armijos sausainių.
Ir prabėgus 70 metų raketa tebeįkvepia vidinę baimę, ir vieta atriume tinkama ir jaudinanti. Jos svarba pripažįstama visame pasaulyje – V-2 raketos demonstruojamos Australijos karo memoriale Kanberoje, Vokietijos muziejuje Miunchene ir Smithsonian's nacionaliniame oro ir kosmoso muziejuje, Vašingtone (DC).
Michaelas Neufeldas, V-2 parodos Vašingtone kuratorius, yra istorikas ir knygos „The Rocket and the Reich“ autorius. Jis sako, kad V-2 buvo technologinis proveržis. „Tai buvo pirmoji didelė raketa, varoma skystu kuru – skystu deguonimi ir 75% alkoholiu, – sako jis. – Ji galėdavo pasiekti kosmoso pakraštį. Ir daugeliu prasmių ji paliko dvejopą palikimą – tai buvo Šaltojo karo balistinių raketų ištakos, bet taip pat ir raketų nešėjų prototipas.“
V-2 buvo paprasta valdymo sistema, naudojusi grafito plokštes raketų liepsnos nukreipimui ir oro sparnus krypties kontrolei. „Raketa startuodavo vertikaliai, jos varikliai veikdavo vos minutę, – sako Neufeldas. – Inercinę valdymo sistemą raketos nosyje kontroliavo giroskopai. Ji paversdavo raketą maždaug 45 laipsnių kampu, kol ši skriedavo 5600 km/h greičiu. Sistemoje buvo akselerometras, turėjęs užtikrinti, kad variklis išsijungs esant tinkamam greičiui.“
Kosmose ji vartydavosi, tačiau, vėl įskridus į atmosferą, jos vairai išlaikydavo raketą nosimi į priekį, kaip smiginio strėliukę. Kadangi skriedavo greičiau už garsą, jos nesigirdėdavo iki pat smūgio – iš čia ir bauginanti tyla.
Sklando daugybė mitų apie jos vaidmenį kare. „Vokiečiai prarado daug bombonešių kaudamiesi su sovietais, ir V-1 bei V-2s buvo naudojami kaip pakaitalas. Tačiau griaunamąja galia jos niekad negalėjo prilygti pilnai užtaisytam keturmotoriam bombonešiui, – sako Neufeldas. – Viena iš labiausių įsigalėjusių klišių apie V-2, o ir apie V-1, yra tai, kad jos pasirodė pernelyg vėlai, kad galėtų pakeisti karo eigą. Vokietija karą pralošė, įsiveržusi į Sovietų Sąjungą ir kai Japonija atakavo Perl Harborą, įtraukdama į konfliktą JAV. Žinoma, jei V-2 būtų nešusios branduoline galvutes, viskas galėjo būti kitaip.“
Buvo pagaminta daugiau nei 6000 raketų, bet paleista mažiau nei 3500, o taikinius pasiekė apie 2000. Liūdna ironija, sako Neufeldas, kad gamindami V-2 raketas koncentracijos stovyklose mirė iki 12 000 kalinių, tuo tarpu nuo raketų smūgių – apie 5500.
Kaip ten bebūtų, lieka vienas ryškus faktas: prieš septyniasdešimt metų, nors ir su visai kitokiais ketinimais, pakilo pirmasis kosminis laivas.