Gaublys aplink ašis sukasi tolygiai, tačiau iš tiesų mūsų planetos ašies padėtis svyruoja. Mokslininkai svyravimus matuoja nuo 1899-ųjų, didžiausias užfiksuotas posvyrio nuokrypis per šį laiką pasiekė 12 metrų.
Žemės sukimosi ašies posvyrio pokyčiai nekeičia kasdieninio žmonių gyvenimo, tačiau į jį reikia atsižvelgti, kad navigacijos sistemos ir aplink Žemę besisukantys palydovai pateiktų tikslias koordinates.
Nors posvyrio pokytis nekelia grėsmės mūsų planetai, mokslininkai atkreipia dėmesį, kad jis labai reikšmingas. Anot vieno tyrimo dalyvių geomokslų profesoriaus Jonathano Overpecko iš Arizonos universiteto, „pokytis parodo kokį didelį poveikį žmonės daro planetai“.
Nuo 2003 m. Grenlandija kasmet prarasdavo maždaug po 300 trln. kilogramų ledo, Vakarų Antarktida – 130 trln. kilogramų ledo, o Rytų Antarktidą kasmet papildo vidutiniškai po 80 trln. kilogramų ledo. Dėl to keičiasi masės pasiskirstymas mūsų planetoje, taip pat ir sukimosi ašies posvyris.
Mokslininkai taip pat teigia, kad klimato kaitos pokyčių lėtėja ir Žemės sukimasis. W.Munkas, amerikiečių fizikas ir okeanologas, dirbantis San Diego universitete, apie tai, kad Žemės sukimosi greitis susijęs su tirpstančiais ledynais, prabilo dar 2002 metais. Tuomet jis teigė, kad tas greitis kinta kartu su masės pasiskirstymu mūsų planetoje, bet nepateikė įrodymų.
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui Harvardo universiteto geofizikas Jerry Mitrovica nusprendė patikrinti W.Munko teoriją. Jis pasitelkė skaičiavimo modulius ir kartu su komanda priėjo išvados, kad atsakymas slypi paskutinėje ledynmečio epochoje. Šio laikmečio pradžioje jūrų vandens lygis labai nukrito, nes vanduo sušalo į ledą. Ledynmečiui besibaigiant ledynai ėmė tirpti, vandens lygis – kilti. Kaip paaiškėjo, tai turėjo įtakos Žemės sukimosi greičiui.