Šis atradimas patvirtino daugelio mokslininkų įtarimus, kad Jupiterio palydovas yra pati tinkamiausia vieta nežemiškos gyvybės paieškoms Saulės sistemoje.
Jeigu tokie geizeriai Europoje yra įprasti, į šiuo metu jau planuojamų NASA ir ESA kosminių misijų darbotvarkę gali būti įtraukti praskridimai pro Europos geizerių čiurkšles ir gyvybės ženklų paieška šiame sūryme, kurio po Europos viršutiniu ledo sluoksniu yra labai daug – manoma, kad vandens Jupiterio palydove yra dukart daugiau, nei visuose Žemės vandenynuose.
NASA sukurtas „Galileo“ kosminis zondas Jupiterio apylinkes žvalgė aštuonerius metus. Arčiausiai Europos jis praskrido 1997 metų gruodžio 16 dieną. Zondui nusileidus iki 400 kilometrų aukščio, jo jutikliai pradėjo fiksuoti netikėtą signalą, kurio mokslininkai iki šiol negalėjo užtikrintai paaiškinti.
Naujausios NASA duomenų analizės vykdytojai paaiškino, kad grįžti prie „Galileo“ surinktų žinių patikrinimo juos paskatino 2016 m. užfiksuotas teleskopo „Hubble“ vaizdas, kuriame matėsi tai, kas atrodė kaip nuo Europos paviršiaus kylančios vandens čiurkšlės. Mokslininkai išsiaiškino, kad šis staigus vandens pliūpsnis iš Jupiterio palydovo gelmių gali paaiškinti ir keistus „Galileo“ jutiklių rodmenis.
„To artimo praskridimo 1997 m. gruodį metu užfiksuota tam tikrų anomalių signalų, kurie iki šiol taip ir nebuvo gerai suprantami. Grįžome ir įdėmiau juos išanalizavome bei nustatėme, kad signalas yra lygiai toks, kokio galima būtų tikėtis, jeigu zondas praskristų pro vandens čiurkšlę“, – aiškino Kalifornijos universiteto Los Andžele kosmoso fizikos profesorė, vyriausioji „Galileo“ misijos mokslininkė Margaret Kivelson.
Artimiausio praskridimo metu „Galileo“ greitis Europos paviršiaus atžvilgiu buvo apie 3600 km/h. Atliekant šį manevrą zondo instrumentai užfiksavo labai trumpą, bet aiškų magnetinio lauko pasisukimą bei staigų, stiprų plazmos (jonizuotų dujų) tankio padidėjimą. Mičigano universiteto kosmoso mokslininko Xianzhe Jia sukurtas kompiuterinis modelis parodė, kad lygiai tokius pačius duomenis zondas rodytų, jeigu būtų praskridęs virš 193 km aukštį pasiekusios geizerio čiurkšlės, paleistos iš santykinai šilto Europos regiono.
Tyrimo rezultatus mokslininkai publikavo žurnale „Nature Astronomy“.
Kuomet Europa į kosmosą paleidžia vandens čiurkšlę, joje esančias vandens molekules iškart pradeda bombarduoti didelės energijos dalelės – šio proceso metu susidaro daug krūvį turinčių jonų. Būtent šie jonai ir lemia staigiai besikeičiančias magnetinio lauko kryptis bei padidina plazmos tankį virš geizerio.
„Čiurkšlės aptikimas „Galileo“ duomenyse neabejotinai sustiprina pagrindą ateityje vykdyti Europos tyrimus“, – sakė X.Jia. Ateinančiame dešimtmetyje NASA turėtų iškelti zondą „Europa Clipper“, kurio užduotis yra išsiaiškinti, ar Europos sąlygos yra tinkamos gyvybei. Europos kosmoso agentūros ESA rengiama misija „Jupiter Icy Moons Explorer“ (sutrumpintai JUICE) turėtų prasidėti panašiu laiku, jos užduotis yra praskristi pro Europą ir du kitus Jupiterio palydovus – Ganimedą bei Kalistą.
„Žinant tai, ką šiuo metu žinome apie čiurkšles, yra didelė tikimybė, kad šie kosminiai aparatai atliks tiesioginius iš poledinio vandenyno išmetamos čiurkšlių medžiagos analizę. Šie stebėjimai pateiktų mums itin svarbios informacijos apie galimybes Europoje aptikti gyvybę“, – sakė X.Jia.
Ir nors norisi tikėti, kad Europa yra rojaus kampelis, esantis toli nuo Žemės, taip toli gražu nėra. Paviršiaus temperatūra Europoje niekada nepakyla aukščiau -160 ºC ribos. Didesnioji dalis šio dangaus kūno šilumos atkeliauja iš bangų maišymosi, vykstančio dėl galingų gravitacinių jėgų, patiriamų besisukant apie didžiausią Saulės sistemos planetą. Ir jeigu gyvybė sugebėjo įsitvirtinti šiame šaltame, amžinos nakties palydove, ją gali pavykti rasti hidroterminėse versmėse.
