Ši HERTS technologija naudoja elektrinė burę. Optimistiniais skaičiavimais, padedama šios burės automatinė tarpplanetinė stotis per 10 metų gali pasiekti Saulės sistemos heliopauzę (ribą, ties kuria Saulės vėją sunku atskirti nuo tarpžvaigždinio).
Elektrinę burę sudaro labai ploni (1 mm skersmens) aliuminio laidai (bendras ilgis – daugiau nei 20 km), kuriais teka elektros srovė. Iš viso naudojama 10–20 tokių laidų. Jų susikirtimo centre bus sumontuota pati stotis su moksline įranga.
Elektrinės HERTS kosminės burės veikimas
Burės veikia taip: teigiamą krūvį turintys aliuminio laidai traukia neigiamus Saulės protonus. Saulės didelės energijos protonai juda 400–750 km/s greičiu.
Mokslininkai mano, kad burė išsiskleis veikiama išcentrinės jėgos, aparatui apsisukant aplink savo ašį vieną kartą per valandą. Kosminės stoties greitis priklausys nuo elektrinės burės naudingumo koeficiento.
Norint su tokia bure nukeliauti vieną astronominį vienetą (1 AV = 149 597 870 km), prireiktų 600 kv. km dydžio „burės“. Penkiems AV – 1180 kv. km.
HERTS koncepcija remiasi Suomijos meteorologijos instituto dr. Pekka Janhuneno idėjomis. Jas praktikoje tikrina dr. Bruce'o Wiegmanno mokslininkų grupė iš Marshallo kosminio centro Alabamoje.
Beje, pirmuoju aparatu, kuris pasinaudojo elektrine bure, tapo Estijos palydovas ESTCube-1, startavęs 2013 m. gegužės 7 d.
O kosminė stotis „Voyager 1“ tapo pirmąja, kuri 2012 m. kirto heliopauzę ir pasiekė tarpžvaigždinę erdvę. 1977 m. paleistam į kosmosą įrenginiui prireikė 35-erių metų, kad įveiktų 121 astronominių vienetų atstumą.
HERTS tikslas – elektrinės burės, kuri padėtų tą pat atstumą įveikti mažiau nei per 10 metų, sukūrimas.
