Pagal Alberto Einsteino reliatyvumo teoriją, masyvūs objektai iškreipia erdvę aplink save ir dėl to visų objektų – taip pat šviesos – kelias per tą erdvės regioną taip pat išsikreipia. O esant tinkamoms sąlygoms šviesa gali išlinkti pakankamai, kad išdidintų vaizdą tų kosmoso gelmių, kurios yra tiesiai už masyvaus objekto, rašo engadget.com.
Tai yra vadinama gravitacinio lęšiavimo efektu – juo fizines teleskopų galimybes astronomai stiprina jau ne vienerius metus. Pavyzdžiui, gravitacinio lęšiavimo efektas leido aptikti egzoplanetą Kepler 452b, nors ji yra už šimtų milijonų šviesmečių.
Tačiau, kaip ir siekiant visų inovacijų, inžinieriams teks įveikti tam tikrų techninių sunkumų rinkinuką. Kaip plano pristatyme kalbėjo Reaktyvinių variklių laboratorijos mokslininkai, norint pakankamai gerai sufokusuoti gaunamą vaizdą, stebėjimo įranga turės būti sumontuota 550 astronominių vienetų (AV) atstumu nuo Saulės. 1 AV – vidutinis atstumas tarp Žemės ir Saulės. Palyginimui, toliausiai nuo Žemės nuskriejęs žmonių sukurtas objektas, „Voyager 1“ zondas, dabar yra nutolęs „tik“ 137 AV atstumu – ir tokia kelionė jam truko net 40 metų.
Tenka užduoti ir Žemės orbitos klausimą: priklausomai nuo Žemės ir Saulės padėčių bei stebėjimo instrumentų santykio, laikas, kurį būtų galima stebėti konkrečius dangaus regionus, gali būti labai ribotas.
Bet, nepaisant tikrai rimtų techninių kliūčių, tokios sistemos teikiama nauda galėtų būti tiesiog neįkainojama. Pavyzdžiui, dabar mums teleskopais gaunamuose vaizduose labai sunku atskirti egzoplanetas nuo žvaigždžių, apie kurias tos planetos sukasi. Paprastai fotografuojant tokias sistemas gaunamas neaiškus taškų kratinys. Tačiau jeigu Saulė atliktų gravitacinio lęšio vaidmenį, teleskopai, aprūpinti žvaigždės užtemdymo technologijomis, galėtų tiesiogiai nufotografuoti egzoplanetą.
Be to, toks teleskopas, kurio lęšis būtų visa Saulė, leistų gauti ne keliais kartais, o daug geresnį didinimo efektą, palyginti su bet kokiomis dabar astronomų turimomis technologijomis. Tad egzoplanetas galėtume fotografuoti ne kaip kelis nieko nesakančius taškus – vienas tokio teleskopo nuotraukos taškas galėtų atvaizduoti 10 kv. kilometrų plotą planetoje, kuri nuo mūsų nutolusi 100 šviesmečių atstumu. „Hubble“ tokios raiškos nepasiekia net žiūrint į Marsą. O toks galingas didinimas neįtikėtinai padidintų mūsų gebėjimą spektroskopinės analizės metodais tirti egzoplanetų atmosferų cheminę sudėtį.
Tad nors tikslas yra ambicingas, o kliūtys aukštos, nauda, kurią už tokio tikslo pasiekimą gautų visa planeta, būtų milžiniška.
