„1990 m. balandžio 24 d. Hablo kosminis teleskopas daugkartinio naudojimo erdvėlaiviu „Discovery“ buvo iškeltas į orbitą aplink Žemę. Nepaisant didelių vilčių ir dėmesio, prietaisas susidūrė su sunkumais. Užuot laikydamas tiksliai nutaikytą žvilgsnį į dangaus kūnus, kaskart Saulės šviesai užliejus saulės baterijas, jis imdavo virpėti ir purtytis lyg šviesos bijantis vampyras.
Atvėrus priekinius apsauginius dangčius žvaigždžių šviesai užfiksuoti, teleskopas taip sutriko, kad net paniro į elektroninę komą. Tačiau blogiausia žinia buvo ta, kad Hablas pasirodė besąs trumparegis. Paaiškėjo, kad jo pagrindinis šviesą surenkantis 2,4 m skersmens veidrodis, laikytas glotniausiu kada nors žmonių sukurtu tokio dydžio daiktu, buvo netinkamai nušlifuotas“, – rašoma „National Geographic Lietuva“.
Šiuo kosminiu teleskopu išmatavus galaktikų judėjimo greičius, buvo padarytos pirmosios prielaidos, kad egzistuoja „tamsioji energija“
Nesklandumų būta ir daugiau, tačiau galiausiai paaiškėjo, jog viskas tik į gerą. Prietaisas buvo sukonstruotas taip, kad visas svarbiausias dalis būtų galima pakeisti arba sutaisyti. Taigi, per penkias misijas pavyko prikelti 12 t sveriantį metalo luitą ir paversti Hablą vienu našiausių ir populiariausių mokslo prietaisų pasaulyje.
Gaudami neregėto ryškumo vaizdus astronautai sužinojo, kad ankstyvuoju Visatos laikotarpiu galaktikos susiformavo iš mažesnių medžiagos sankaupų ir kad masyvių galaktikų centruose paprastai yra supermasyvios juodosios bedugnės. Hablu ištyrus blausias nykštukines žvaigždes buvo patvirtinta, kad vien įprastos medžiagos gravitacijos nė iš tolo nepakanka galaktikoms drauge išlaikyti, o tai reiškia, kad už tai atsakingą „tamsiąją medžiagą“ sudaro egzotiškesnės dalelės. Šiuo kosminiu teleskopu išmatavus galaktikų judėjimo greičius, buvo padarytos pirmosios prielaidos, kad egzistuoja „tamsioji energija“ – paslaptinga jėga, šiuo metu spartinanti Visatos plėtimąsi.
Su Hablu dirbantys mokslininkai užfiksavo ką tik susiformavusios galaktikos šviesą, kaip ji atrodė prieš 13 mlrd. metų, išmatavo karštos planetos, skriejančios aplink žvaigždę už 260 šviesmečių, temperatūrą ir Saulės sistemos pakraštyje aptiko tris apledėjusius kūnus.
Tačiau pasaulinį šio kosminio teleskopo populiarumą lemia ne tik jo moksliniai atradimai, bet ir įsimintinos nuotraukos, kuriose užfiksuotos žėrinčios galaktikos, švelniai švytintys ūkai ir sprogusių žvaigždžių liekanos.
