NATO strateginės komunikacijos Kompetencijų centro duomenų analitikas dr. Rolfas Fredhemas, analizavęs botų ir trolių siautulį „Twitter“ socialiniame tinkle, technologijų festivalio lankytojams išaiškino, kad Rusijos „Twitter“ vartotojai gerokai skiriasi nuo kitų (angliškai kalbančių) valstybių vartotojų – dauguma jų yra socialinę diskusiją konkrečia kryptimi pasukti norintys troliai ir botai, o tikri, identifikuojami vartotojai sudaro tik mažąją dalį.
R.Fredheimo atstovaujama organizacija publikavo jau keturias ataskaitas apie botų ir trolių siautėjimą bei prieš Lietuvą, Latviją, Estiją ir Lenkiją nukreiptas žinutes „Twitter“, „Vkontakte“, „Odnoklassniki“ socialiniuose tinkluose. Geroji jo pasakyta žinia – kad prieš Lietuvą nukreiptų žinučių šiuose socialiniuose tinkluose būna mažiausiai – kur kas mažiau nei apie kitas tris valstybes. Bet prastesnių žinių yra ir daugiau. Visų pirma, šiais tinklais Lietuvoje naudojamasi labai jau vangiai – kur kas daugiau internautų naudojasi „Facebook“, o jo stebėsena dėl techninių apribojimų NATO kompetencijų centras užsiima labai ribotai. Kita ne itin gera žinia – ne rusiškų socialinių tinklų valdytojai (konkrečiai šiuo atveju – „Twitter“) ganėtinai efektyviai šalina „botų“ ir „trolių“ paskyras, skleidžiančias propagandą anglų kalba, tačiau, kalbant apie rusų kalbą, „Twitter“ kūjis yra kur kas silpnesnis. Tuo tarpu Lietuvoje informacija socialiniuose tinkluose rusų kalba būtų mažiausiai efektyvi iš visų Baltijos šalių, nes Latvijoje ir Estijoje rusiškai kalbanti populiacija yra gerokai gausesnė.
Dr.R.Fredheimas griežtai atskyrė dviejų tipų propagandos skleidėjus – botus ir trolius. Pirmieji yra automatizuoti. Ne visi botai yra propagandos skleidėjai – pavyzdžiui, BBC turi botą, kuris kiekvieną jų svetainėje publikuotą žinią paskleidžia ir per „Twitter“ platformą, o kai kurios avialinijos (pvz., „Ryanair“) turi botus, kurie bando bendrauti su žmonėmis ir tik tuo atveju, jeigu tų žmonių pageidavimų neįmanoma patenkinti automatizuotomis priemonėmis, jų klausimas „eskaluojamas“ ir perduodamas tikro įmonės darbuotojo vertinimui.
Kaip propagandinio boto pavyzdį dr. R.Fredheimas pateikė „Twitter“ vartotoją rusaitę Janą Filatovą. Jos paskyra buvo sukurta dar 2010 m. balandį. Atlikus atvirkštinę jos paskyros pagrindinės nuotraukos paiešką išaiškėjo, kad ji prisidengia šiek tiek žinomos aktorės Ninos Dobrev veidu. Nuo 2010 metų ji sukūrė apie 10 000 „Twitter“ įrašų – daugiau nei po tris per dieną – ir turėjo nemenką sekėjų auditoriją. Janos automatizaciją NATO specialistai nustatė pagal tai, kad identiškas žinutes tuo pačiu metu „Twitter“ skleidė daugybė skirtingų paskyrų, tarp kurių buvo ir Jana. Tokių pranešimų tikslas buvo sukurti „sparčiai populiarėjančią“ grotažymę, platinančią tam tikrą politinę žinutę.
Įdomu tai, kad „Twitter“, reaguodami į pranešimą apie netikrą vartotoją, pašalino ne visus susijusius botus, o tik Janą ir jos „seserį“ Tatjaną.
Visai kas kita yra troliai. Dažniausiai tai būna „skudurinės lėlės“ – anoniminiai veikėjai, kurių paskyroje pateikiama informacija neleidžia identifikuoti tikrojo šeimininko (panašiai, kaip ir boto), tačiau skirtumas tas, kad už kiekvieno trolio kyšo tikro žmogaus ausys. Slepiasi jie po neegzistuojančiais vardais ir iliustracijai pasirenka ne savo ir dažnai net ne žmogaus nuotrauką, o, tarkime, kokį kūlverstuką su kauke ir Kalašnikovo automatu rankoje.
Tačiau ir troliams, ir botams bendra tai, kad išryškėjus kokiai jautresnei temai ir vieni, ir kiti supuola ginti Vieningos (Rusijos) pozicijos.
NATO specialistams kai kuriuos botus pagauti nėra lengva – jie kartais pasižymi ir šiek tiek žmogiškomis savybėmis. Todėl buvo sukurti specialūs algoritmai, išnaudojantys „prižiūrimo mašininio mokymosi“ principus, kuomet kompiuteriai mokomi suprasti, kaip elgiasi tipinis botas, anoniminės paskyros naudotojas, naujienų svetainės botas. Taip apmokytam algoritmui pateikiama reali užduotis: patikrinti „Twitter“ tinklą ir prognozuoti, kas dar jame yra botai. Kartais algoritmas būna neteisus, kartais – teisus. Jei kompiuteris neatspėja, jį prižiūrintys žmonės pataiso klaidą. Taip didinamas algoritmo tikslumas.
Belieka vos 7 procentai rusiškai rašančių „Twitter“ vartotojų, kuriuos galima sieti su tikrais asmenimis ar įstaigomis.
Ilgainiui gaunamas pakankamai tiksliai veikiantis algoritmas, leidžiantis suprasti, kas vyksta Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos kibernetinėse erdvėse ir rinkti statistikai tinkamus duomenis. O statistiniai skirtumai yra milžiniški. Angliškai kalbančioje „Twitter“ dalyje botai sudaro 16 proc. visų vartotojų. Rusiškai – 38 procentus. Pridėjus anonimines paskyras, padėtis tampa dar liūdnesnė: dar 40 procentų rusiškai rašančių vartotojų yra arba automatizuoti, arba skudurinės lėlės (t. y. troliai). Atmeskime dar naujienų šaltinių, transliuojančių savo žinutes, paskyras ir belieka vos 7 procentai rusiškai rašančių „Twitter“ vartotojų, kuriuos galima sieti su tikrais asmenimis ar įstaigomis. „Tai yra neįtikėtinai mažas skaičius“, – stebėjosi NATO duomenų analitikas.
Jis nurodė, kad netikro botų ir trolių turinio nestinga ir angliškai rašančioje „Twitter“ vartotojų pusėje, tačiau ten tikras, autentiškas, identifikuojamų asmenų ir įmonių kuriamas turinys sudaro apie 45 proc. viso informacijos srauto. „Kai sulygini 7 procentus su 45, manau, galima spręsti, kad „Twitter“ kur kas geriau užtikrina tinkamą anglakalbės diskusijų erdvės veikimą, lyginant su rusiška“, – sakė dr. R.Fredheimas.
O tokia užteršta skaitmeninė erdvė, anot jo, yra ypač kenksminga žurnalistams: jie neretai mėgsta stebėti „Twitter“ diskusijas vienu ar kitu klausimu ir vertinti visuomenės nuotaikas, „matuoti pulsą“. Pavyzdžiui, prieš rinkimus neretai pasirodo straipsnių, kuriuose teigiama, kad štai toks ar kitoks kandidatas dominuoja „Twitter“ platformoje. Bet kai rusiškoje „Twitter“ erdvėje iki 93 proc. įrašų gali būti sukurti trolių ir botų, tikslumo galima nesitikėti. Ir todėl, tarkime, per „Twitter“ bandydami suprasti, ką visuomenė galvoja apie NATO pajėgų buvimą Lietuvoje, matysime ne autentišką visuomenės nuomonės atspindį, o aršiausiai stumiamą poziciją.
Tiesa, visai neseniai „Twitter“ paskelbė apie naują žinučių sraute matomos informacijos rikiavimo metodą: nekokybiškas, trolių ir botų turinys bus nustumiamas į srauto apačią.
R.Fredheimas priminė, kad „Facebook“ vadovas Markas Zuckerbergas iškart po JAV prezidento rinkimų nesąmone išvadino teiginius, kad per jo socialinį tinklą platinamos melagingos naujienos. Jau po kelių mėnesių – 2017 m. balandį – „Facebook“ kibernetinio saugumo grupė publikavo ataskaitą, pavadintą „Informacinės operacijos „Facebook“ tinkle“. Nemenkas posūkis per tokį trumpą laiką – nuo problemos neigimo iki karinio žargono naudojimo jos apibūdinimui.
Kam to reikia?
Anot R.Fredheimo, žiniasklaida Rusijoje yra akivaizdžiai valdoma iš Kremliaus. „Nutuokiame, kaip vyksta valdymas Rusijoje. Iš esmės sutariame, kad toje šalyje demokratinis fasadas maskuoja autoritarinę realybę. Pavyzdžiui, Rusijos televizijos naujienų laidų redaktoriai iš prezidento administracijos gauna žinutes apie tai, kas šiandien turėtų būti aptarta naujienų laidoje. Laikraščiuose šis antkaklis nėra toks griežtas ir galima pasakyti, ką nori. Tačiau tik vieną kartą“, – sakė jis.
Tuo tarpu socialiniai tinklai yra menkai kontroliuojama terpė, kur kiekvienam žmogui nepasakysi, ką jis turėtų rašyti. Juolab dalis socialinių Rusijoje populiarių socialinių tinklų – „Twitter“, „Facebook“ ir „Instagram“ – yra amerikietiški ir vargu ar prisidėtų prie vietinių cenzūros veiksmų. Bet Rusijos valdžia išsiaiškino vieną paprastą dalyką: nereikia kontroliuoti kiekvieno žmogaus nuomonės. Pakanka socialinius tinklus užtvindyti jiems palankiomis žinutėmis, kad bet koks prieštaraujantis atrodytų vienišas. Tą galima iliustruoti „Youtube“ turiniu: savo filmukus apie Putiną galite dėti sau į sveikatą – svarbiausia, kad Kremliaus užsakymu sukurti neutralaus arba teigiamo turinio filmukai būtų aukščiau už neigiamus.
Tiesa, nors Kremliaus strategija nesikeičia, taktika per kelis pastaruosius mėnesius pasikeitė smarkiai: bandymai dominuoti socialiniuose tinkluose naudojant botus yra keičiami bandymu dominuoti naudojant anoniminius pranešėjus, kurie gali būti ir žmonės. Tuo tarpu socialinių tinklų bandymai suvaldyti problemą iš tiesų problemą tik perstumia į kitą vietą: botai blokuojami santykinai sėkmingai (ypač jeigu platinami pranešimai anglų kalba), tačiau anoniminės žmonių paskyros ne tik kompensuoja botų generuotą srautą, bet jį net ir viršija.
Vėliau privačiame pokalbyje dr. R.Fredheimas informavo, kad Rygoje veikiantis Kompetencijų centras šiuo metu daugiausiai pastebi tik Kremliaus propagandinį kibernetinį aktyvumą, nors anksčiau šioje srityje aktyviai reiškėsi ir „Islamo valstybės“ teroristinė grupuotė.
Jo atstovaujama organizacija tiesiogiai nevertina tokios skaitmeninės propagandos įtakos įvairių rinkimų rezultatui, tačiau ganėtinai dažnai Kompetencijų centre lankosi ir konsultuojasi poveikį rinkimams tiriantys specialistai, tad R.Fredheimas su kolegomis ir šioje srityje atlieka netiesioginį vaidmenį. Tiesa, skaitmeninės propagandos efektyvumą rinkimuose įvertinti labai sudėtinga: neįmanoma pakartoti rinkimų dviem skirtingais scenarijais – su propaganda ir be jos, o kompiuterinis situacijos modeliavimas, R.Fredheimo manymu, būtų labai sudėtinga užduotis.
Tačiau, vertinant tai, kiek Rusija investuoja į sau naudingos informacijos skleidimą, galima užtikrintai sakyti, kad mažų mažiausiai esama žmonių, kurie tiki tokių veiksmų efektyvumu.
Pasipriešinimas nepropagandiniais būdais
Dr. R.Fredheimas tvirtina, kad nors kariniuose ir kitokiuose konfliktuose informacinės ir psichologinės operacijos yra neišvengiamos, tačiau šiuo metu NATO kaip aljansas tokių veiksmų nevykdo. Galbūt tą daro pavienės NATO valstybės, bet ne aljansas. Kita vertus, aljansas labiau linkęs identifikuoti potencialaus priešo veiksmus – įvardinti tai, kad oponentas išnaudoja informacinių sistemų silpnybes – tačiau padėtis taisoma ne kokiais nors neracionaliais, piktais veiksmais, o sistemų tobulinimu. Dėl to NATO aljansas nuolat bendrauja su socialinių tinklų atstovais ir skatina juos imtis daugiau veiksmų, apsaugančių visuomenes nuo kryptingo išorinės įtakos.
Paklaustas, kodėl NATO neatsako Rusijai simetriškai ir neužtvindo toje šalyje populiarių socialinių tinklų savo botais ir troliais, R.Fredheimas atsakė: „Manau, botai ir troliai yra labai prastas taktinis įrankis. Jis, mano manymu, gali būti naudojamas tik atsidūrus beviltiškoje padėtyje, kai šalies reputacija tarptautinėje bendruomenėje yra nukritusi iki Šiaurės Korėjos lygio. Nemanau, kad turėtume pradėti naudotis jų įrankiais – tai yra autoritarinio režimo, trypiančio viską, ką turėtume saugoti, įrankiai. Sukurdami botų kariuomenę, kuri skleistų žinią į Rusijos skaitmeninę erdvę, neapgintume žodžio laisvės internete. Skleisti žinias į Rusiją turime, tačiau neturime to daryti sukurdami netikrus ivanus ivanovus iš Volgogrado. Mes tą darome kurdami aukštesnės kokybės turinį, kuris mūsų žinią skleidžia efektyviau. Tokių įrankių naudojimą turime vertinti atsargiai, nes jie šį tą pasako ir apie mūsų pačių vertybinę situaciją. Ir mūsų vertybinė situacija gali pablogėti, jei naudotume tokias pačias priemones, kaip ir oponentai.“
