Straipsniuose keliami klausimai, kaip XIX a. Vilniuje buvo gydomi ligoniai, ko dar nežinome apie duomenų apsaugą, kaip rašomi įtaigūs tekstai, kas padėtų į svetingumo sektorių pritraukti jaunų darbuotojų, kaip žmonės suprato ligas prieš pustrečio šimto metų.
Viršelio straipsnyje pasakojama apie Uhano uodų viruso 6 tyrimus, kuriuos vykdo VU Gyvybės mokslų centro mokslininkas dr. Gytis Dudas su komanda. Šie tyrimai leidžia ne tik daugiau sužinoti apie žmonėms keliamas grėsmes, bet ir kaupti svarbius duomenis, padedančius nagrinėti virusų evoliuciją. Jie gali tapti vienu pirmųjų mokslinėje literatūroje aprašytų atvejų, kai atpažinti virusus, keliančius grėsmę stuburiniams gyvūnams, galima iš anksto, užbėgant pandemijoms už akių, o ne retrospektyviai – jau įvykus protrūkiui.
Pasak dr. G. Dudo, atliekant Uhano uodų viruso 6 sekoskaitą paaiškėjo, kad jis buvo ne tik ganėtinai dažnas pavienėse uodų populiacijose, bet ir labai paplitęs visame pasaulyje. Toks neįprastas šio tyrimo rezultatas ir didelė duomenų gausa mokslininkams leido taikyti tokius analizės metodus, kurie paprastai naudojami žmonių ar kitų ekonomiškai svarbių rūšių protrūkių ir epidemijų tyrimams, pavyzdžiui, Ebolos viruso, MERS koronaviruso, gripo ir pan.
Nors Uhano uodų virusas 6 žmogui pavojaus nekelia, vykdomi tyrimai ir išsamesnės žinios apie ortomiksovirusus leis geriau suprasti, kaip kovoti su mums pavojingais šios virusų grupės nariais, ir taikyti įgytas žinias kitoms savo ekologija panašioms virusų grupėms, pavyzdžiui, Vakarų Nilo, Zika, gal net paukščių gripo virusams.
Naujojo numerio viršelį ir kelias mokslines temas iliustravo Justina Ivanauskaitė-Pečiulė.
