Straipsniuose mokslininkai atskleidžia, ką reti žodžiai pasako apie mūsų kalbą, kaip mikromobilumo sprendimai keičia miestus ir jų ekonomiką, kaip pelių smegenų tyrimai gali padėti gydyti kai kurias neurologines ligas, kodėl „click“ technologija nusipelnė Nobelio premijos, ar įmanoma prognozuoti savižudybės riziką.
Be to, mokslininkai pataria, kaip atpažinti imituojamą tvarumą ir ką daryti, jei mus ištinka miego paralyžius.
Viršelio straipsnyje pasakojama apie tyrimus, skirtus specifiniams biožymenims nustatyti. VU Medicinos fakulteto mokslininkai tikisi, kad atrasti biožymenys ateityje padės identifikuoti žmones, linkusius į savižudybę, ir laiku suteikti jiems reikiamą pagalbą. Taip pat siekiama nustatyti, kurie kraujo biožymenys ar jų kombinacija yra labiausiai susiję su vienkartiniu savižudybės bandymu ir ar kurie nors kraujo biožymenys yra susiję su daugkartiniais bandymais nusižudyti.
Tyrimas dar nėra galutinai baigtas, bet mokslininkai jau rado svarbių biologinių skirtumų tarp kontrolinės grupės asmenų – žmonių, neturinčių diagnozuotų psichikos sutrikimų ir nebandžiusių nusižudyti – ir tarp žmonių, kurie kreipėsi į gydytojus dėl depresijos gydymo.
Tyrėjų teigimu, nors depresija sergantys asmenys turi didesnę savižudybės riziką, nustatyta, kad apie 90 proc. žmonių, sergančių depresija ir turinčių suicidinių minčių, nebandys nusižudyti, o asmenys, išgyvenę suicidinį bandymą, nebūtinai sirgs depresija.
Anksčiau tyrėjai atrado, kad smarkiai padidėjęs etanolio metabolizmo produktas fosfatidiletanolis (PEth), kuris parodo trijų mėnesių chroninį alkoholio vartojimą neseniai bandžiusiųjų nusižudyti asmenų kraujyje, gali būti vienas iš tų biožymenų, padedančių pritaikyti personalizuotą gydymą asmenims, esantiems savižudybės rizikos grupėje.
Visi šie jau atlikti ir dar vykdomi tyrimai gali turėtų tiesioginį praktinį pritaikymą ir teigiamą poveikį savižudybių statistikai.
Naujojo numerio viršelio temą apie specifinių biožymenų paiešką ir kitas keturias mokslines temas iliustravo Ūla Šveikauskaitė.